Manoma, kad tai – seniausios žemyninės Pietryčių Azijos regione vartojamos kalbos, tačiau dauguma jomis kalbėjusių gyventojų vėlesniais laikais buvo išstumti ar asimiliuoti kitų kalbinių grupių, ypač tajų-kadajų, tibetiečių-mianmariečių ir indoeuropiečių (Indijoje). Jie buvo išstumti į kalnuotas vietoves, kur dėl geografinės izoliacijos išsivystė daug smulkių kalbelių.
Tik kelių austroazinių kalbų atstovams pavyko sukurti valstybingumą. Tarp jų buvo vietnamiečiai, khmerai ir monai. Šios kalbos išvystė rašto sistemas jau viduramžiais. Dauguma kitų kalbų savo rašto neturėjo iki pat XX a.
Kai kurioms kalboms būdinga unikali sesqui-silabinė sistema. Tai reiškia, kad žodį sudaro vienas pilnas skiemuo, prieš kurį eina pusskiemenis (nepilnas skiemuo, kurio balsis išreikštas nepilnai).
Klasifikacija
Peiros (2004) siūloma kalbų genealogija
Ethnologue priskaičiuojamos 168 kalbos, priklausančios šiai šeimai. Nors ne visos kalbos yra gerai ištirtos ir tebesiginčijama dėl tikslios jų klasifikacijos, austroazines kalbas galima skirstyti šitaip:
