Aravakų kalbų arealas. Mėlyna – maipurų, violetinė – guachibų, žalia – aravų. Šviesesne spalva pažymėtuse plotuose kalbos vartotos iki kolonizacijos
Aravakų kalbos – indėnų kalbų šeima, kurios kalbos paplitusios daugiausia Pietų Amerikos šiaurinėje dalyje, o seniau – ir Karibuose. Pavadinimą įgavo nuo galingų aravakų genčių, gyvenusių Gvianos pakrantėse. Seniau aravakų kalbų sinonimas buvo maipurų kalbos, tačiau pagal naujausias lingvistines klasifikacijas maipurų kalbos tapo aravakų kalbų pošeimiu.
Paplitimas
Aravakų kalbų grupė pagal ją sudarančių kalbų skaičių ir užimamą plotą yra pati didžiausia Lotynų Amerikoje. Nors daugiausiai šiomis kalbomis kalbančių gyvena Gvianoje, Venesueloje, Brazilijos džiunglėse, tačiau arealas pietuose siekia Argentiną, vakaruose – Kolumbiją, Peru. Prie aravakų kalbų priskiriama tainų kalba, vartota Kuboje bei kitos Karibų salų indėnų kalbos, tačiau jos išnyko.
Gramatika
Kalbas paprastai sudaro po 19 priebalsių ir 6 balses. Pasireiškia nazalizacija, uždari skiemenys reti. Morfologija agliutinacinė, polisintetinė. Naujos reikšmės sudaromos pridedant priesagas ir priešdėlius.
Aravakų kalbų ortografija remiasi ispanų ir portugalų kalbomis, o Belizo garifunų kalba – anglų.
Klasifikacija
Aravakų kalbos (73 kalbos)
Guachibų kalbos (5 kalbos; guachibų kalba turi 20 000 vartotojų)
Aravų kalbos (8 ar 9 kalbos; kulinų kalba turi 1300 vartotojų)
