Augšžemė, Aukštutinis Kuršas (latv. Augšzeme, Augskurzeme) – Latvijos istorinė ir etnologinė sritis tarp Dauguvos upės ir Lietuvos, Sėlijos rytinėje dalyje.
Geografija
Augšžemė apima dab. Daugpilio savivaldybės vakarinę dalį, Jėkabpilio savivaldybės pietinę dalį ir Alūkstos savivaldybę. Didesni miestai ir miesteliai: Aknysta, Alūksta, Jekabpilis, Nereta.
Etnologija
Augšžemėje dabar gyvena latviai, rusai, lenkai, baltarusiai, lietuviai. Augšzemės gyventojų materialinė ir dvasinė kultūra panaši į latgalių, lietuvių aukštaičių, baltarusių. Čia gyvenantys latviai kalba augšžemiečių tarmės sėlių šnekta. Augšžemės savitumą lėmė II a. pr. m. e. apsigyvenusios baltų gentys. Spėjama, kad jau I a. čia gyvenę sėliai. X a. – XIII a. jų svarbiausias centras buvo Sėlpilis.
Istorija
Jau XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje sėliai buvo patekę į Lietuvių žemių konfederacijos kunigaikščių įtaką. Beveik visą XIII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė dėl jų žemių kovojo su Livonijos vokiečiais. Per kovas sėlių žemės buvo padalytos – šiaurinės atiteko Livonijai (vokiečiai čia pastatė mūrines Sėlpilio, Dugnojos, Alienės pilis), pietinės – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, todėl dalis sėlių ilgainiui sulietuvėjo, kiti (šiauriniai) – sulatvėjo. Šių gyvenamos žemės ir virto Augšžeme, kuri 1561–1795 m. priklausė Kuršo kunigaikštystei, iš pradžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, vėliau Abiejų Tautų Respublikos vasalei. 1795 m. Rusijos imperija užvaldė Augšžemę ir pavertė ją Kuršo gubernijos dalimi.
1921 m. nustatant Lietuvos ir Latvijos sieną, prie buvusios Kuršo gubernijos, taigi ir prie Augšžemės, buvo prijungtos kai kurios lietuvių pasienio žemės – jos atiteko mainais į Palangos valsčių. Iki šiol ten vienur kitur išliko lietuvių. XIX–XX a. viduryje Augšžemė buvo laikoma viena labiausiai atsilikusių Latvijos sričių.[1]
Šaltiniai
