Šachmatais išmokė žaisti tėvas, kai Anatolijui buvo 5 metai. Vėliau užsiiminėjo šachmatais prie Zlatousto metalurgijos gamyklos sporto paviljone esančiame šachmatų klube[2]. Devynerių metų įvykdė 1-ą atskyrį, o vienuolikos – kandidato į meistrus normą. Sulaukęs dvylikos metų, pateko į M. Botviniko mokyklą. Bet M. Botvinikas buvo skeptiškas ir ataskaitoje rašė : „Berniukas neturi supratimo apie šachmatus ir šioje srityje vargu ar turės ateitį“.
Vėliau apsilankęs Zlatouste pas Karpovo tėvus, M. Botvinikas pakeitė nuomonę. „Puiki šeima ir puikus berniukas“[3] ir antroje septintojo dešimtmečio pusėje jau prognozavo Anatolijui puikią ateitį. Karpovas pripažino, kad tuo metu jo supratimas apie šachmatų debiutų teoriją buvo prastas. Bet namų darbai, kuriuos jam užduodavo M. Botvinikas padėjo, kadangi, norint juos atlikti, teko skaityti šachmatų knygų bei uoliai dirbti. Botviniko prižiūrimas, Karpovas greitai gerino žaidimą. 1966 m., būdamas 15 metų, tapo jauniausiu Sovietų istorijoje meistru. 1965 m. tėvas buvo paskirtas vyr. inžinieriumi Tulos gamykloje „Štamp“ ir šeima persikėlė į Tulą.[4]
Tuloje baigė vidurinę mokyklą aukso medaliu. 1968 m. įstojo į Maskvos universiteto matematikos fakultetą, bet vėliau perėjo į Leningrado universiteto ekonomikos fakultetą, kurį baigė 1978 m. Kaip prisimena Karpovas, buvo kelios tokio žingsnio priežastys: viena – jis manė, kad šachmatus ir matematiką sunku suderinti, antra – norėjo būti arčiau trenerio, didmeistrio Semiono Furmano, kuris gyveno Leningrade [5]. Minėtoje knygoje A. Karpovas mini, kad Furmanas jo pasiekimams šachmatuose turėjo didžiausią įtaką.
1974 m. Kandidatų mačų 16-kos partijų ketvirtfinalyje su Levu Polugajevskiu buvo žaidžiama iki 3 laimėtų partijų. Mačą A. Karpovas laimėjo rezultatu 5½:2½ (+3 =5) ir pateko į pusfinalį, kur susitiko su buvusiu pasaulio čempionu B. Spaskiu. Vėliau Karpovas rašė, jog jis manė, kad Spaskis lengvai prieš jį laimės, kaip ir finalinį kandidatų mačą bei susitiks su R. Fišeriu. O apie savo galimybes galvojo, kad, gal būt, galėtų laimėti sekantį Kandidatų ciklą, vyksiantį 1978 m.
Nors pusfinalyje (iki 4 laimėtų partijų) B. Spaskis geru stiliumi laimėjo pirmąją mačo partiją, tačiau atkaklus ir agresyvus Karpovo žaidimas padėjo jam pasiekti pergalę 7:4 (+4 −1 =6).[9]
Finalinį mačą žaidė Maskvoje su V. Korčnojumi. Mačas – 24 partijų, tačiau mačo nugalėtojas galėjo paaiškėti ir anksčiau, jei vienas iš dalyvių iškovotų 5 pergales. Karpovas pirmavo nuo 2-os partijos, be to, po dar dviejų pergalių 6-je ir 17-je partijose pirmavo trimis taškais, bet po to V. Korčnojus laimėjo 19-tą partiją. Po dviejų lygiųjų Korčnojus laimėjo 21-ąją partiją. Persvara ištirpo – liko vienas taškas, bet A. Karpovas, baigęs lygiosiomis likusias tris partijas, laimėjo mačą 12½: 11½ (+3 −2 =19) ir išsikovojo teisę 1975 m. žaisti mačą su pasaulio čempionu R. Fišeriu.
Neįvykęs mačas su Fišeriu
Nors ir buvo tikėtasi surengti mačą tarp R. Fišerio ir A. Karpovo, tačiau mačas neįvyko. Fišeris reikalavo, kad mačas būtų žaidžiamas iki 10 laimėtų partijų (lygiosios neskaičiuojamos) ir kad čempionas išlaikytų titulą esant laimėtų partijų santykiui 9-9. Tačiau FIDE su tuo nesutiko ir, kai Robertas Fišeris paskirtu laiku į pasaulio čempionato mačą neatvyko, A. Karpovą pripažino pasaulio čempionu. Vėliau Anatolijus Karpovas sakė, kad dėl mačo Tokijuje tarėsi su Fišeriu, tačiau nesėkmingai.[10]
Pasaulyje buvo diskutuojama, kaip būtų pasibaigęs mačas, jei jis būtų buvęs žaidžiamas.
G. Kasparovas manė, kad Karpovas būtų turėjęs gerus šansus, nes jis laimėjo prieš B. Spaskį, demonstravo aukšto lygio žaidimą, o R. Fišeris paskutinius trejus metus buvo neaktyvus ir todėl – prastos formos.[11]
B. Spaskio manymu, 1975 m. R. Fišeris pasaulio čempionato mačą būtų laimėjęs, tačiau Karpovas sekančiame pasaulio čempionato cikle būtų dar kartą tapęs pretendentu ir laimėjęs prieš R. Fišerį 1978 m. mačą.[12]
Pasaulio čempionas
Kitus 10 metų Karpovas dalyvavo beveik visuose svarbiausiuose turnyruose: laimėjo 1975 m. stiprios sudėties turnyrą Milane, o 1976 m. pirmą kartą tapo Sovietų Sąjungos čempionu. 1978 m. Karpovui priklausė ilgiausias devynių iš eilės laimėtų turnyrų rekordas.
Pirmas mačas su Korčnojumi
Karpovas pirmą kartą gynė pasaulio čempiono titulą prieš Viktorą Korčnojų1978 m. pasaulio čempionato mače. Jis vyko FilipinuoseBagijo mieste ir be sportinio aspekto dar turėjo ir politinę potekstę, nes V. Korčnojus1976 m. po turnyro į Sovietų Sąjungą negrįžo ir paprašė politinio prieglobsčioNyderlanduose. Tuo metu buvo šaltojo karo laikotarpis ir dėl minėtos priežasties šis mačas buvo plačiai nušviečiamas pasaulinėje žiniasklaidoje. Sovietų valdžiai šis mačas turėjo politinę reikšmę.[10] Mačas buvo žaidžiamas iki 6 laimėtų partijų, lygiosios nebuvo skaičiuojamos. Mačas buvo nervingas: abiejų pusių stovyklos kaltino vieną kitą netinkamu elgesiu, o varžovai nuo 8 partijos nesisveikino. Karpovas pradėjo pirmauti po to, kai laimėjo aštuntąją partiją. Vienu metu Karpovas pirmavo 5:2 (+5 −2 =20), bet po to V. Korčnojus sugebėjo laimėti tris iš keturių žaistų partijų ir mačo rezultatas tapo lygus – 5:5. Tačiau Karpovas laimėjo sekančią partiją, mačo rezultatas tapo 6:5 (+6 −5 =21) ir jis dar trejiems metams liko pasaulio šachmatų čempionu.
Antras mačas su Korčnojumi
Po trejų metų, 1981 m., Karpovui dar kartą teko susitikti su V. Korčnojumi – po to, kai pastarasis dar kartą laimėjo atrankos ciklą, kandidatų finale nugalėjęs Robertą Hiubnerį. Pasaulio čempionato mačas vyko Italijoje, Merane. Šį kartą mačą nesunkiai laimėjo Karpovas (11:7, (+6 −2 =10). V. Korčnojui tuo metu jau buvo 50 metų, ir jo geriausi laikai jau buvo praėję, o Karpovui tik – 30 ir jis buvo pačiame jėgų žydėjime.
Kai Garis Kasparovas tapo pretendentu į šachmatų karūną, Karpovas jau buvo įgijęs stiprausiojo pasaulyje žaidėjo reputaciją. Jų pirmasis mačas dėl pasaulio čempiono titulo įvyko 1984 m. Maskvoje. Mačas turėjo būti žaidžiamas tol, kol vienas iš dalyvių laimės 6 partijas. Partijų skaičius nebuvo ribojamas, o lygiosios – neskaičiuojamos. Mačo pradžia Karpovui buvo sėkminga: jis pirmavo 4-0. Po to sekė 17 lygiųjų – iki 27 partijos, kurią Karpovas laimėjo ir tuo metu jau turėjo 5 pergales. Kad laimėtų mačą, Karpovui trūko vienos pergalės. 31-oje partijoje Karpovas turėjo laimėtiną padėtį, tačiau nesugebėjo pasinaudoti persvara, ir partija baigėsi lygiosiomis. Po to pralaimėjo sekančią partiją, po kurios sekė 14 lygiųjų. 41-oje partijoje turėjo laimėtiną padėtį, bet grubiai suklydo, ir partija baigėsi lygiosiomis. 47-ąją ir 48-ąją partijas laimėjus G. Kasparovui, rezultatas tapo 5-3, tačiau vis dar Karpovo naudai. Po to FIDE prezidentas Florencio Kampomanesas vienašališkai nusprendė mačą nutraukti „dėl pavojaus žaidėjų sveikatai“. Pagal tokį jo sprendimą buvo numatyta, kad mačas bus nutraukiamas ir jo rezultatai anuliuojami, o po keturių mėnesių skelbiamas naujas mačas, kuris prasideda nuo nulinio rezultato. G. Kasparovas, nors ir pralaimėdamas 3:5, mačo, kuris tęsėsi jau 5 mėnesius, nutraukti nenorėjo. Prieš mačo nutraukimą spaudos konferencijoje pasisakė ir Karpovas. Mače buvo sužaista 48 partijos, iš kurių penkias laimėjo Karpovas, tris G. Kasparovas ir 40 baigėsi lygiosiomis.
Naujas mačas su Gariu Kasparovu, taip pat Maskvoje, vyko 1985 m. Mačo sąlygas FIDE pakeitė: buvo grįžta į anksčiau naudotas taisykles, t. y. žaidžiamos 24 partijos, o jei mačas baigtųsi lygiosiomis 12-12, pasaulio čempionu liktų Karpovas. Mačas buvo atkaklus: kad išsaugotų čempiono titulą, Karpovui reikėjo laimėti 24-ąją partiją. Tačiau ją jis pralaimėjo, o rezultatui tapus 11–13 (+3 −5 =16), jis pralaimėjo ir mačą, taigi, neteko pasaulio čempiono titulo.
Vėlesnės kovos su Kasparovu
Praradęs titulą Karpovas su G. Kasparovu 1986 m. žaidė revanšo mačą (Londone ir Leningrade) ir pralaimėjo 11½ – 12½ (+4 −5 =15). Jis ir toliau iki 1990-tųjų pradžios liko pastovus G. Kasparovo varžovas dėl karūnos. Du kartus laimėjęs Kandidatų atrankos mačus, kovojo su G. Kasparovu dėl pasaulio čempiono titulo: 1987 m. pasaulio čempionato mačą žaidė Sevilijoje, kuris baigėsi lygiosiomis 12 – 12 (+4 −4 =16), ir 1990 m. pasaulio čempionato mačą žaidė Niujorke bei Lione, kur pralaimėjo nedideliu skirtumu: 11½ : 12½ (+3 −4 =17). Visuose mačuose Karpovas turėjo galimybių laimėti, ypač, kai 1987 m. Sevilijoje vykusiame mače 23-ioje partijoje G. Kasparovas padarė grubią klaidą. Kad atsikovotų titulą, Karpovui paskutinėje partijoje pakako lygiųjų, tačiau būdamas ceitnote, jis nepastebėjo į lygiąsias vedusio varianto, o tai leido G. Kasparovui atidėti partiją, turint pėstininku daugiau. Žaidžiant atidėtą partiją Karpovas padarė dar vieną klaidą ir 64 ėjime pasidavė. Tai leido G. Kasparovui likti pasaulio čempionu.
Per sužaistus penkis pasaulio čempionato mačus su G. Kasparovu jis laimėjo 19 partijų, 21 partiją pralaimėjo ir 104 baigė lygiosiomis.
Sekantis Karpovo geras pasirodymas buvo 1994 m. Linareso šachmatų turnyre. Dalyvių sudėtis buvo stipri: vidutinis turnyro Elo reitingas 2685. Tuo metu tai buvo aukščiausio lygio turnyras ir Karpovas jame pasiekė geriausią visų laikų rezultatą žaidžiant turnyruose.[15] Galutinė turnyro rikiuotė sekanti: Karpovas, G. Kasparovas, A. Širovas, Bareevas, V. Kramnikas, Lautieras, V. Anandas, Kamskis, Topalovas, V. Ivančiukas, B. Gelfandas, Illescas, Judita Polgár ir A. Beliavskis. Karpovas sužaidė geriausią savo gyvenimo turnyrą: niekam nepralaimėjęs, surinko 11 taškų iš 13 galimų, 2½ taško aplenkė antrąją vietą užėmusį G. Kasparovą ir A. Širovą. Daugelis jo partijų buvo įspūdingos ypač prieš V. Topalovą, kuri bene pati gražiausia Karpovo karjeroje.
A. Karpovas žaidė 1994/95 m. Kandidatų mačuose nuo pusfinalio ir patekęs į finalą, 1996 m. mače su Gata Kamskiu apgynė FIDE čempiono titulą (+6 −3 =9). Tačiau 1998 m. FIDE panaikino Kandidatų mačus ir vietoj jų įvedė trumpų mačų su iškritimais varžybas, kuriose turėjo dalyvauti ir pasaulio šachmatų čempionas. 1998 m. FIDE pasaulio čempionate Karpovas iš karto, be žaidimo, buvo įtrauktas tiesiai į finalą, kur susitiko trumpame 6 partijų mače V. Anandu. Mačas baigėsi lygiosiomis (+2 −2 =2), bet Karpovas laimėjo greitųjų partijų mačą 2-0 ir išliko FIDE pasaulio čempionu. Sekančiame čempionato cikle taisyklės dar kartą buvo pakeistos, Pagal jas pasaulio čempionas atrankos mačuose turėjo žaisti jau nuo antrojo rato. Karpovas žaisti tokiomis sąlygomis atsisakė[16] ir po 1999 m. FIDE pasaulio čempionato neteko titulo.
Komandinės varžybos
Karpovas atstovavo Sovietų Sąjungą šešiose šachmatų olimpiadose, kuriose Sovietų komanda laimėjo komandinius aukso medalius
• Valeta1980 , 1 lenta, 9 iš 12, komandinis auksas
• Liucerna1982 , 1 lenta, 6½ iš 8, komandinis auksas
• Dubajus1986 , 2 lenta, 6 iš 9, komandinis auksas
• Salonikai 1988, 2 lenta, 6 iš 9, komandinis auksas, lentos auksas, sidabras pagal individualų pasirodymą olimpiadoje.
Žaisdamas olimpiadose, surinko 54½ taško iš 68 žaistų partijų, (+43-2=23), kas sudaro 80.1%. Laimėjo 6 komandinius ir 3 individualius aukso medalius bei vieną individualų sidabro medalį pagal pasiektą Elo reitingą turnyre.[17]
Karjeros pabaiga
Nuo 1995 m. stipriuose turnyruose dalyvavo rečiau, nes tuomet jis įsitraukė į politiką. Be to jis keletą kartų ginčijosi su FIDE ir tai kėlė nusivylimą šachmatais. 2009 m. rugsėjį pagal Elo reitingą jis nebepateko į pirmąjį šimtuką.
Jis pradėjo apsiriboti parodomosiomis varžybomis, pradėjo žaisti greituosius šachmatus. 2002 m laimėjo greitųjų šachmatų mačą prieš Kasparovą 2½–1½. 2006 m. ruppjūčio mėn Ciuriche „Šachmatų legendų žaibo turnyre“ surinkęs su su G. Kasparovu po 4,5 taško užėmė antrąją vietą, aplenkdamas Juditą Polgar ir Korčnojų.[18]
Karpovo žaidimo stilius griežtai pozicinis. Jis nerizikuoja, bet ir nepraleidžia mažiausios varžovo klaidelės. Pagal tai jį dažnai lygina su jo mėgstamu Kapablanka.
Pats Karpovas apie savo stilių sako:
„Partija gali vykti dviem būdais: vienas jų – gražūs taktiniai smūgiai, kurių metu iškyla variantų, kuriuos reikia tiksliai apskaičiuoti, antras – aiškus pozicinis spaudimas, kas veda į pabaigą su mikroskopinėmis galimybėmis laimėti…. Daug negalvodamas aš renkuosi antrąjį būdą. Jei varžovas siūlo aštrų žaidimą, aš neprieštarauju, bet jei tokiu atveju laimiu, aš jaučiu mažesnį pasitenkinimą, nei būčiau laimėjęs griežtai prisilaikydamas strategijos taisyklių“.
Vertinimai
M. Euvė: „Pagal žaidimo stiliu jį galima lyginti su genialiuoju Kapablanka, nors yra vienas svarbus skirtumas. Kai nagrinėji Kapablankos partijas, pradedi galvoti: oi kaip viskas paprasta, ir aš taip galėčiau. Tuo tarpu Karpovo partijos pradžioje stebina iš pirmo žvilgsnio nelogiškumu, bet viskas greitai paaiškėja, kad tai logiškiausia…. Kaip ir kubietis jis ypatyngai atkaklus ginant sunkias padėtis….jo nuostabiai stabilūs pasiekimai, subalansuotas žaidimas, nuostabus žaidimas – kiek jame subrendusio didmeistrio sumanymų, kiek blaivaus, ramaus pasitikėjimo savimi, savo jėgomis“.
M. Botvinikas: „Jis demonstruoja puikų pozicinių principų supratimą ir jam nėra lygių harmoningai išdėstant figūras. Paprastai jo figūros saugios, o varžovo figūros yra pastoviai spaudžiamos. Tuo Karpovo stilius žymiai geresnis už Petrosiano, kuris pasiekęs absoliučiai saugią poziciją laukia varžovo klaidos. Karpovas nelaukia: jis žaidžia aktyviai“.
V. Smyslovas: „ Karpovo žaidime mane visada stebino jo nuostabus gebėjimas šaltakraujiškai ir absoliučiai tiksliai įvertinti atsiradusią lentoje poziciją. Įvertinti greitai, nenaudojant daug laiko jos analizei. Tai, dėka įgimto talento, fantastinė šachmatų intuicija. O teisingas pozicijos ir savo galimybių vertinimas – sėkmingo žaidimo pagrindas. Būtent tuo Karpovas ir išsiskiria tarp vedančiųjų pasaulio didmeistrių“.
M. Talis: „ Karpovas fantastiškai siekia tikslo. Tai – tankas, kurio niekaip neatitrauksi nuo numatytojo tikslo. Geležinis atkaklumas – kančia silpnesnių nervų varžovams. […] Karpovas puikiai realizuoja persvarą, ko aš taip ir neišmokau daryti… Kritinėmis kovos minutėmis geba kontroliuoti savo emocijas…. Anatolijus stebino mane mokėjimu gintis, kaip sakoma prie bedugnės krašto, ten, kur daugelis būtų nuleidę rankas.“
T. Petrosianas: „ Karpovas savo žaidimu rodo, kad jis labai atkakliai tikslo siekianti asmenybė. Jo požiūris į šachmatus tiksliai apibrėžtas – tai labai svarbu. […] Tiesa, Karpovo stilius evoliucinuoja. Galvoju, kad jis bus universalus daugiaplanis šachmatininkas.“
B. Spaskis: Karpovas – šachmatų genijus – idėjiškai jis artimas Botvinikui. Karpovas siekdamas asmeninio tikslo naudojosi partinėmis burėmis. […] Tačiau reikia pripažinti, kad jis iš tikro didis šachmatininkas.“
G. Kasparovas: „ Anatolijus Karpovas vienas iš didžiausiųjų XX a. šachmatininkų ir jo indėlis į senovinio žaidimo supratimą iš tikro milžiniškas.“[20]
V. Kramnikas: „ Jis universalus šachmatininkas, geras taktikas, kuris puikiai skaičiuoja variantus, labai stiprus pozicinėje kovoje. Jis taip pat skiriasi nuo kitų tuo, kad efektyviai paneiginėja Šteinico teiginį: „ jei turite persvarą, turite atakuoti, nes kitu arveju jus ją prarasite“. Kai Karpovas turi pranašumą, ir neskubant atakuoti, jo pranašumas toliau auga. Aš nežinau kito tokio šachmatininko, kuris galėtų tai daryti. Tai neįtikėtina, tai mane žavėjo ir stebino. Kai atrodo, kad pats laikas lemiamai atakai, Karpovas žaisdavo a3, h3, ir varžovo pozicija griūdavo.[21]
Kita veikla
Asmeninis gyvenimas
Du kart vedęs:
Pirmoji žmona Irina Kuimova. Sūnus Anatolijus (gim 1979 m.)
Antroji Bulanova Natalja Vladimirovna. Duktė – Sofija (gim 1999 m.)
• Darbo Raudonosios Vėliavos ordinas (1978).
• Lenino ordinas (1981).
• Ordinas „ Už ypatingus pasiekimus sporte“ (Kuba)
• Šventojo ištikimojo kunigaikščio Danilos Maskviečio II laipsnio ordinas (1996);
• Švenčiausiojo Sergejaus Radonežskio II laipsnio ordinas (2001)
• III laipsnio ordinas „Už nuopelnus Tėvynei“ – už didelį indėlį realizuojant labdaros programas ir taikos bei draugystės tarp tautų stiprinimą (2001)
• II laipsnio ordinas „Už nuopelnus“ (Ukraina) – už indėlį organizuojant pagalbą nukentėjusiems nuo „ Černobilio karastrofos“.[29]
• Draugystės ordinas (Rusija) (už didelį indėlį į taikos, draugystės tarp tautų stiprinimą ir vaisingą visuomeninę veiklą) (2011).
• Rusijos kosmonautikos Federacijos K. Ciolkovskio vardo medalis.
• I ir II laipsnio medalis „Už bausmių už kriminalinius nusikaltimus sistemos stiprinimą“
• Rusijos federacijos Vidaus reikalų ministerijos I laipsnio ženklas.
• Medalis „ Už žymų indėlį į kolekcionavimo vystymą Rusijoje“.
• 9 kartus buvo pripažintas geriausiuoju metų šachmatininku ir apdovanotas šachmatų „Oskaro“ prizais.[30]
Knygos
Karpovas – Rusijos žurnalistų Sąjungos narys. Turi parašęs 59 (iš jų apie šachmatus – 56) knygas, rinkinius, vadovėlius, kurių dalis išversta į užsienio kalbas. Dalis knygų išleistos „Šachmatų universitetas“ serijoje. Karpovas 1990 m. išleisto „Enciklopedinio šachmatų žodyno“ – vyr. redaktorius. Du kart per mėnesį leidžiamo šachmatų žurnalo „ 64 – Šachmatnoje obozrenije“ vyr. redaktorius (1980–1992).[31]
Be to, daugelio straipsnių žurnaluose ir laikraščiuose politine, ekonomine ir socialine tematika autorius.[32]
Šaltiniai
↑Шахматы. Энциклопедический словарь / Гл. ред. А. Карпов, M: Советская энциклопедия, 1990. С. 431–433. ISBN 5-85270-005-3.
↑Kasparov, My Great Predecessors, part IV: Fischer, p. 474
↑Straipsnyje (PDF) 2004 m. spausdintame Chesscafe tinklalapyje, Susana Polgar rašė: " Aš kalbėjausi su B. Spaskiu šiuo klausimu: jis mano kad R. Fišeris būtų 1975 m. mačą laimėjęs, bet 1978 m. mačą - A. Karpovas. "
.jpg)
