Ama

Japonijos ama

Ama (jap. 海女 = ama, liet. jūros moteris) – moteris Japonijoje, užsiimanti nardymu ir įvairių jūros augalų ar gyvūnų rinkimu. Amos nekvėpuodamos po vandeniu gali išbūti dvi minutes, patyrusios nekvėpuoti net keturias minutes. Jos nardo iki 25 metrų gylio vandenyse be jokios kvepavimo įrangos. Manoma, kad amos Japonijoje egzistavo jau prieš du tūkstančius metų.

Pavadinimo kilmė

Senojoje japonų kalboje vartotas terminas narams, besiverčiantiems jūržolių ir moliuskų rinkimu, buvo kilęs iš žodžio vandenynas arba dangus ^[1] bei vartojamas tiek moterims, tiek vyrams, užsiimantiems šia veikla, apibūdinti.^[2] Japonai rašydami vyrams narams ir moterims narėms atskirti vartodavo skirtingus rašmenis.^[3] Visgi dažniausiai nardymu užsiimdavo moterys, ilgainiui susiformavo iki šių dienų vartojamas terminas ama, reiškiantis jūros moterį (jap. 海. liet. jūra; jap. 女, liet. moteris).^[2]

Istorija

Nors nardytojais galėjo būti tiek vyrai, tiek moterys, visgi tradiciškai šia veikla dažniau užsiimdavo moterys. Paplitusios kelios teorijos, aiškinančios šį fenomeną. Vienas iš paaiškinimų teigia, kad vyrai užsiimdavo žvejyba ir ilgam išplaukdavo į vandenyną žvejoti. Likusios krante moterys užsiimdavo nardymu, moliuskų bei jūros dumblių rinkimu, kad išlaikytų krante likusią šeimą. Dukros augdamos taip pat išmoko nardyti ir tradicija tapo perduodama iš kartos į kartą moteriškąja šeimos linija.^[4] Kita teorija teigia, kad moterys yra labiau tinkamos šiam darbui fiziškai: jų riebalinis sluoksnis storesnis nei vyrų, tad jos gali ilgiau išbūti panėrusios šaltuose vandenyse ir pririnkti didesnį laimikį.^[1]

Nardytoja, sugavusi kriauklę, ir vyrai, besišildantys prie ugnies (1789)

Istoriniai šaltiniai

Žemyninėje Japonijos dalyje buvo rastos Neolito periodu buvusio kiaukutyno likučiai, kuriuose aptikta moliuskų kriauklelių, randamų tik giliuose vandenyse ^[1], tad yra manoma, kad jau tuo metu žmonės užsiėmė vandens gyvūnų rinkimu nardant. Pirmasis rašytinis įrašas apie amas ir jų veiklą randamas Giši Vadžin-Den (魏志倭人伝 Gishi Wajin-Den)., kuris buvo parašytas 268 m. pr. m. e.^[3] Pirmuosiuose Japonijos metraščiuose Kodžiki ir Nihongi, parašytuose VIIIa., apie amas neužsimenama.^[1] Otomo-no Jakamočis (jap.大伴家持), gyvenęs Nara periodu (710–794), parašė poemą apie Hegura salos amas, kai jis lankėsi šioje Japonijos dalyje 748 metais. Jo poema pateko į „Tūkstančio lapų rinkinį“ (万葉集 Man’yōshū) – seniausią Japonijos poezijos rinkinį, kuris buvo išleistas Heiano laikotarpiu (794–1185). Poemoje aprašomos žvejojančios ir nardančios moterys, manoma, kad tai amos. Šiame kūrinyje vaizduojama ama – stipri, savarankiška ir nepriklausoma moteris, gyvenanti gamtos ritmu.^[1] XIa. Sei Šionagon (jap. 清少納言) parašytoje dienoraščio tipo knygoje „Priegalvio užrašai“ (枕草子 makura no sōshi) taip pat aprašomos amos, su kuriomis autorė susidūrė keliaudama. Autorė su baime aprašo amos veiklą, ji baiminasi dėl moterų saugumo ir sveikatos nardant giliuose ir neramiuose vandenyse.^[5]

Amų bendruomenės

Amų bendruomenių paplitimui daugiausiai įtakos turi gamtinės sąlygos. Vandenyno vanduo ir dugnas turi būti tinkamas amų renkamai biologinei faunai ir florai veistis, taip pat jame neturi veistis žmogui pavojingi gyvūnai, pavyzdžiui rykliai. Vanduo turi būti šiltas, kad jame būtų galima nardyti bei panėrus išbūti kuo ilgiau. Tinkamos nardyti ir rinkti vandens gyvūnus bei augalus vietos turi būti netoli gyvenviečių bei turgų, kuriuose amos gali parduoti savo laimikį.^[6]

Šios gamtinės ir socialinės priežastys lemia ama paplitimą pajūrio vietovėse, esančiose vidutinių platumų ir subtropinėje geografinėse zonose arba ten, kur metinė vidutinė oro temperatūra yra nežemesnė nei 12 laipsnių Celcijaus, tuo tarpu vandens vidutinė temperatūra gegužės-spalio mėnesiais, kai yra nardymo sezonas, yra aukštesnė nei 20 laipsnių Celcijaus.^[3] Didžiausios ama bendruomenės yra įsikūrusios Mie, Čibos, Fukujaus, Nijigatos, Šidzuokos ir Išikavos prefektūrose. Hiogo, Okajamos, Šimanės prefektūrose (Hokaido saloje) galima rasti amų, kurios į šias, nardymui tinkamas vietoves, atkeliauja nardymo sezonui, o paskui grįžta atgal į savo nuolatines gyvenamasias vietas.^[3]

Laimikis

Nardydamos amos nuo vandenyno ar jūros dugno renka renka įvairius vandens gyvūnus ir augalus, pavyzdžiui, jūros dumblius, iš kurių gaminamas agaras ^[7], įvairius vėžiagyvius, jūrų ežius, omarus, jūros agurkus, austres, aštunkojus ir jūrines ausinukes.^[2] Iš visų šių vandens augalų ir gyvūnų jūrinės ausinukės (jap.あわび awabi) yra geidžiamiausias amų grobis, kadangi jos vienos vertingiausių ir brangiausių jūros gėrybių Japonijoje, o džiovintos jūrinės ausinukės yra eksportuojamos į Kiniją, tad jų supirkimo kaina yra gerokai aukštesnė nei kitų moliuskų.^[6] Be jūrinių ausinukių amos taip pat vertina jūrines sraiges (jap.さざえ sazae) ir dvigeldžius moliuskus (jap.いがい igai), kuriuos naudoja kaip maisto produktus. Pagal renkamą laimikį amos skirstomos į dvi kategorijas. Besiverčiančios kiaukutinių ir vėžiagyvių rinkimu amos vadinamos kai-amomis (jap. kai liet. vėžiagyvis), o renkančios jūrų dumblius – kusa-amomis (jap. kusa liet. žolė).^[7]

Nardymo stiliai

Paprastai ama nardo du kartus per dieną. Pirmasis išplaukimas yra pirmoje dienos pusėje: nuo vienuoliktos valandos ryto iki pirmos valandos po pietų, kuomet laimikis būdavo didelis, arba iki antros valandos po pietų, kai medžioklė nėra tokia sėkminga. Antrasis išplaukimas yra po pietų nuo pusės trijų ar trijų iki penkių. Taigi per dieną ama praleidžia apie penkias valandas nardydamos.^[2] Priklausomai nuo amos amžiaus ir patirties galima išskirti tris nardymo stilius.

Kosoido nardymo stilius

Kosoido (jap. kosoido) nardymo stilius – yra jauniausių ir besimokančių amų nardymo stilius. Šiuo stiliumi nardančios amos yra vadinamos tara-amomis (jap.tara-ama). Ama paplūdimiu nueina iki nardymo vietos arba nuo kranto nuplaukia iki nardymo vietos, kurios gylis 2-4 metrai. Prieš įbrisdama į vandenį ama virve prie liemens prisiriša statinaitę (jap.樽 taru) ar kitą plūdūrą, prie kurio pritvirtintas krepšys laimikiui susidėti. Į krepšį jos deda kiekvieno nėrimo metu pagautą laimikį, o ant plūduro ilsisi tarp nėrimų. Tokiu nardymo būdu dažniausiai užsiimdavo jaunos (15-20 metų) ir besimokančios amos, taip pat ir pagyvenusios (virš 60 metų) amos. Pavargusi ama grįžta į krantą, kur, susikūrusios laužą, šildosi prie ugnies.^[3]

Nakaisodo nardymo stilius

Nakaisodo (jap. nakaisodo) nardymo stilius – yra sudėtingesnis nardymo stilius, kuriuo užsiima kelerius metus kosoido būdu nardžiusios amos, paprastai jos būna 15-20 metų. Penkios-dešimt amų susirenka kartu ir valtimi, vairuojama vieno ar poros vyrų, nuplaukia į nardymo vietą. Prieš iššokdamos iš valties, jos prie liemens virve prisiriša statinaitę (jap.樽 taru) ar plūdurą su krepšiu laimikiui susidėti. Į krepšį jos deda kiekvieno nėrimo metu pagautą laimikį, o ant plūduro ilsisi tarp nėrimų. Valtį atplukdę vyrai yra stebėtojai, kurie jas prižiūri saugumo sumetimais. Amos nardo 4-7 metrų gylyje, o vienu išplaukimu jos neria 20-30 kartų. Baigusios nardyti visos amos grįžta į valtį ir vyrai parplukdo jas atgal į krantą. Kartais valtyje yra ugniakuras, tuomet ama gali šildytis prie jo. Kitu atveju jos pirmiausiai turi grįžti į krantą, kur susikuria laužą.

Oisodo nardymo stilius

Oisodo (jap.ooisodo) nardymo stilius yra pats sudėtingiausias. Šiuo nardymo stiliu užsiimančios amos vadinamos giri-amomis (jap.giri-ama).^[7] Tik išmokusios kosoido ir nakaisodo nardymo būdų amos užsiima šiuo nardymo stiliumi. Giri-amos nebūna jaunesnės nei 20 metų amžiaus, sakoma, kad talentingiausios amos, nardančios oisodo stiliumi, yra sulaukusios 25-40 metų amžiaus. Į nardymo vietą, kurios gylis 10-25 metrai, amą nuplukdo valtis, kurią vairuoja jos vyras, brolis, tėvas ar kitas artimas giminaitis. Norėdama sutrumpinti nusileidimo į dugną laiką, ama naudoja 11-15 kilogramų svorį, padedantį greičiau panerti. Šis svoris prie valties yra pririštas virve, kuri yra perišama per metalinį skriemulį, pritvirtintą prie valties krašto. Ama iš valties neria gilyn rankose laikydama svorį. Nusileidusi iki dugno ji paleidžia iš rankų svorį ir renka laimikį. Tuo tarpu valtyje esantis vyras ištraukia svorį ir vietoj jo per skriemulį į jūros dugną nuleidžia virvę. Kai ama yra pasiruošusi kilti į paviršių, ji duoda signalą vyrui – kelis kartus timpteli virvę – ir jis iš dugno ištraukia į virvą įsikibusią amą. Giri-ama skirstomos į du pogrupius: hjaku-moguri-ama (jap.hyaku-moguri-ama) ir hitocu-moguri-ama (jap. hitotsu-moguri-ama). Hjaku-moguri-ama po kiekvieno nėrimo grįžta į valtį pailsėti ir atsigauti, tuo tarpu hitocu-moguri-ama į valtį grįžta tik po keletos nėrimų iš eilės, pavyzdžiui, vasaros metu hitotsu-mouri-ama nardo porą valandų be poilsio valtyje.^[7] Tarp nėrimų, kuomet nesiilsi valtyje, hitotsu-moguri-ama ilsisi užsikniaubusi ant valties krašto.^[3]

Mensen ama

XX amžiaus 6 dešimtmetyje Japoniją pasiekus paprastiems nardymo aparatams kai kurios amos ėmė juos naudoti. Tokios amos vadinamos mensen. Aparatas uždengia nardytojos galvą, o pro vamzdelį patenkantis oras leidžia jai ilgiau išbūti vandenyje ir pririnkti daugiau laimikio.^[7]

Japonijos ama

Apranga ir įranga

Amų nardymo būdas primityvus – tradiciškai jos nenaudojo jokios įrangos ar specialios aprangos. Moterys įprastai nardydavo pusiau nuogos – jos mūvėdavo strėnjuostes (jap.ふんどしfundoshi； こしまきkoshimaki), taip apsirengusios nardytojos buvo vadinamos nuogosiomis amomis (jap.hadaka-ama). Nuo XIX a. pabaigos amos ėmė dėvėti medvilninius arba vilnonius apatinius ilgarankovius rūbus (jap.じゅばんjuban).^[7] Nuo XXa. antros pusės amos ėmė dėvėti guminius nardymo kostiumus. Prieš nardydamos amos plaukus susirišdavo, o galvas apsirišdavo skarelėmis (jap.手拭いtenugui). Taip pat jos paprastai dirbdavo be pirštinių ar kitų rankų apsaugų, tik išimtinais atvejais renkant dumblius jos nardytojos mūvėdavo specialius antpirščius, kad išvengtų sužalojimų.^[6] Paprastai amos nardydavo basos, išimtinais atvejais, jos avėdavo japoniškas kojines (jap.足袋 tabi) arba virvelinius sandalus (jap.草履 zori). Dažniausiai apavas buvo skirtas nesusižeisti į aštrius akmenis ir uolas.^[6] XXa. pradžioje amos ėmė dėvėti nardymo akinius. pirmieji nardymo akiniai buvo pagaminti iš bambuko ir nebuvo pritaikyti nardyti giliai, tad giliai panėrusios ama jausdavo skausmą, kartais akys imdavo kraujuoti.^[3] Dėl šių priežasčių tokie akiniai buvo naudojami tik pradedančiųjų amų, kurios nardydavo negiliai ir netoli kranto.^[6] Po kiek laiko akinių šonuose atsirado specialūs kriaušės formos odiniai arba guminiai maišeliai, kurias būdavo galima reguliuoti slėgį akinių viduje panėrus giliai.^[3] Amai panėrus giliai minkštas odinis rezervuaras automatiškai susispausdavo ir jame esantis oras patekdavo į akinių vidų. Taip pat atmosferinis slėgis akinių viduje susireguliuodavo su vandens spaudimu.^[6]š Kai kuriuose regionuose amos naudodavo nardymo kaukes, kurios dengdavo abi akis, kartais ir nosį. Patobulintas kaukės variantas taip pat turėjo specialius prietaisus, leidžiančius reguliuoti slėgį kaukės viduje. Istoriškai susiklostė taip, kad Japonijos jūroje nardančios amos daugiausiai naudoja nardymo akinius, tuo tarpu Ramiajame vandenyne nardančios amos – nardymo kaukes.^[3] Saugumo sumetimais ama prieš nerdama prie liemens prisiriša virvę, kurios kitas galas yra pririštas prie medinės statinės, kuri atstoja plūdurą. Į jį ama taip pat dėdavo savo laimikį.^[2] Iškilusios į paviršių jos taip pat naudoja statinę poilsiui – užsigula ant jos ir kvėpuodamos sureguliuoja kvėpavimą. Aplink juosmenį ama taip pat prisiriša nertą maišą (jap.あわび網 awabi ami), į kurį susidėdavo surinktas jūrines auseles.^[2] Svarbiausias ama įrankis yra aštri mentelė (jap. kaigane), kuria jos iškrapšto tarp akmenų įstrigusias jūrines ausinukes ir kitus moliukus. Prieš nerdama ama jį užsikišdavo už diržo, apjuosto aplink liemenį.^[6] Taip pat mentelė yra naudojama kaip svoris, padedantis ama greičiau panerti į didelį gylį. Kiekviena amų bendruomenė turėjo skirtingą mentelių stilių ir dizainą, tai buvo labai vertingas ir brangus įrankis. Dažniausiai menteles amoms dovanodavo imperatorius arba kilmingieji, kurie taip išreikšdavo padėką joms už jų darbą. Tikėta, kad kaigane apsaugos šeimininkę nuo piktųjų dvasių.^[3] Renkančios jūros ežius ama turėdavo specialų įrankį lenktu galu (jap. uni-tori), kurį naudodavo norėdamos nuo uolų atkabinti jūrų ežius.^[2] Paprastai krante ama būdavo pasistačiusios pavėsinę (jap. amagoya), kurioje ilsėdavo po nardymo bei susitikdavo su kitomis ama. Kai kuriose vietovėse, viena valties pusė turėdavo aukštesnes sienas ir stogą, kurie atlikdavo pavėsinės funkciją. Tokia pavėsinė buvo privati amų erdvė, kurioje jos ne tik ilsėdavo ir kalbėdavosi, tačiau ir atsitraukdavo nuo namų gyvenimo.^[2]

Padėtis visuomenėje

Amos buvo labai svarbi visuomenės dalis, tačiau hierarchinėje Japonijos visuomenėje jų socialinė padėtis buvo žemesnė nei vyrų žvejų. Vyravo nuostata, kad amomis tampa tik neturtingos ir neraštingos moterys.^[2] Priešingai nei dauguma moterų tradicinėje Japonijos visuomenėje, amos dirbo visuomenėje ir jos labui. Vis dėlto nardymas renkant jūros augalus bei gyvūnus nebuvo laikomi oficialia profesija, tai buvo laikinas ir sezoninis darbas, tad nėra oficialių ir tikslių duomenų, kiek amų gyveno Japonijoje. Atliekant gyventojų surašymus amos dažniausiai nurodydavo esančios bedarbės arba dirbančios žemės ūkyje.^[7]

Dabartinė situacija

Šiuo metu Japonijos amų sparčiai mažėja. Skaičiuojama, kad 2016 metais aštuoniolikoje Japonijos provincijų buvo apie 2000 amų, tuo tarpu 1956 metais atliktų tyrimų metu buvo nustatyta, kad Japonijoje gyvena 17,500 amų.^[8] Šiam nuosmukiui paaiškinti yra kelios priežastys: Japonijos visuomenės senėja (vidutinis Japonijos gyventojas yra 65 metų amžiaus), jaunosios kartos nesidomi šia tradicine veikla ^[9] ir savo gyvenimą sieja su miestu, ne kaimo vietovėmis. Taip pat jūrinių ausinukių populiacija palei Japonijos krantus sparčiai mažėja. Kiekvienais metais Japonijos amos kartu su Korėjos nardytojomis rengia „Ama Summit“ renginį, kuriuo stengėsi atkreipti Japonijos ir pasaulio dėmėsį į šią tradiciją bei tikisi, kad Japonijos ama taps UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo objektu.^[9]

Ama moderniojoje kultūroje

• The Blue Pearl (jap.青い真珠 aoi shinju) – 1951 metais sukurtas pusiau dokumentinis filmas, vaizduojantis perlųrinkėjų kasdienybę.
• Ama girls – 1958 metais sukurtas dokumentinis filmas, kuriame pasakojama apie Japonijos moteris nardytojas, renkančias perlus.
• Serialas Amachan (jap.あまちゃん amachan) – japoniškas serialas, rodytas 2013 metais. Seriale pasakojama apie merginą, kuri persikelia mažą kaimelį Tohuku regione kur tampa nardytoja ir vietine įžymybe.
• Ama-san – 2016 metais sukurtas dokumentinis filmas, pasakojantis apie Japonijos moteris nardytojas ir jų kasdienybę.

Literatūra

• Birukawa Sh., 1965. „Geographic Distribution of Ama in Japan“ Symposium on the Psychology of Breath-Hold Diving and the Ama of Japan, 57-71. National Academy of Sciences National. National Reaserch Council Publication 1341, Vašingtonas.
• Eime R., 2017. „The Last Outpost for Japan’s Pearl Divers“. Travel Associates. 2017 sausio 10.
• Hueston D., 2016. „Ise-Shima’s traditional seafood foragers come up for air“. The Japan Times. 2016 gegužės 25.
• Kita H., 1965. „Review of Activities: Harvest, Seasons, and Diving Patterns“ Symposium on the Psychologyof Breath-Hold Diving and the Ama of Japan, 41-57. National Academy of Sciences National. National Reaserch Council Publication 1341, Vašingtonas.
• Lim C. P., Ito Y.; Matsuda Y., 2012. „Braving the Sea: The Amasan (Women Divers) of the Yahataura Fishing Community, Iki Island, Nagasaki Prefecture, Japan“. Asian Fisheries Science Special Issue, nr.25S, 29-45.
• Martinez D.P., 2004. Identity and Ritual in a Japanese Diving Village. The Making and Becoming of Person and Place. University of Hawaii Press, Honolulu.
• Nukada M., 1965. „Historical Development of the Ama‘s Diving Activities“. Symposium on the Psychologyof Breath-Hold Diving and the Ama of Japan, p. 25-41. National Academy of Sciences National. National Reaserch Council Publication 1341, Vašingtonas.
• Reavis R., 2012. „Ama Summit 2011: Toba City, Japan“. Glendale Community College Blog. 2012 kovo 23.
• Schubach A., 2015. „The Disappearing Ama: Japan’s Tough, Topless, Free-Diving Mermaids“. Jezebel. 2015 sausio 16.
• Underwater360, 2012. „Call of the Isobu: Japan’s Traditional Ama Endure the Ages“. Underwater 360.

Šaltiniai

1. Martinez D.P., 2004. „Identity and Ritual in a Japanese Diving Village. The Making and Becoming of Person and Place“, University of Hawaii Press, Honolulu [žiūrėta 2017 spalio 30 d.]
2. Lim C. P., Ito Y.; Matsuda Y., 2012. „Braving the Sea: The Amasan (Women Divers) of the Yahataura Fishing Community, Iki Island, Nagasaki Prefecture, Japan“ Archyvuota kopija 2017-08-10 iš Wayback Machine projekto., Asian Fisheries Science Special Issue, nr.25S, 29-45.
3. Nukada M., 1965. „Historical Development of the Ama‘s Diving Activities“. Symposium on the Psychology of Breath-Hold Diving and the Ama of Japan, p. 25-41. National Academy of Sciences National. National Reaserch Council Publication 1341, Vašingtonas. [žiūrėta 2017 spalio 30 d.]
4. Underwater360, 2012. „Call of the Isobu: Japan’s Traditional Ama Endure the Ages“, Underwater 360 [žiūrėta 2017 spalio 30 d.]
5. Schubach A., 2015. „The Disappearing Ama: Japan’s Tough, Topless, Free-Diving Mermaids“, Jezebel. 2015 sausio 16. [žiūrėta 2017 spalio 30 d.]
6. Kita H., 1965. „Review of Activities: Harvest, Seasons, and Diving Patterns“, Symposium on the Psychologyof Breath-Hold Diving and the Ama of Japan, 41-57. National Academy of Sciences National. National Reaserch Council Publication 1341, Vašingtonas [žiūrėta 2017 spalio 30 d.]
7. Birukawa Sh., 1965. „Geographic Distribution of Ama in Japan“, Symposium on the Psychology of Breath-Hold Diving and the Ama of Japan, 57-71. National Academy of Sciences National. National Reaserch Council Publication 1341, Vašingtonas. [žiūrėta 2017 spalio 30 d.]
8. Hueston D., 2016. „Ise-Shima’s traditional seafood foragers come up for air“ Archyvuota kopija 2017-11-15 iš Wayback Machine projekto.. The Japan Times. 2016 gegužės 25.[žiūrėta 2017 spalio 30 d.]
9. Reavis R., 2012. „Ama Summit 2011: Toba City, Japan“ Archyvuota kopija 2017-11-15 iš Wayback Machine projekto.. Glendale Community College Blog. 2012 kovo 23. [žiūrėta 2017 spalio 30 d.]

Nuorodos

• „Where the sea whistle echoes“ (anglų k.)
• Amasan: women of the sea (anglų k.)
• Japan’s women of the sea hope G7 will boost their dying way of life (anglų k.)