Abdula ibn al Zubairas (az Zubairas, arab. عبد الله بن الزبير = `Abd Allah ibn al Zubaīr, 624–692 m.) – VII a. arabų kalifas (antikalifas) Antrojo kalifato pilietinio karo (Antrosios fitnos) metu.
Biografija
Abdula ibn al Zubairas gimė 624 m. Medinoje. Pagal islamišką tradiciją, jis buvo pirmasis kūdikis, gimęs Mahometo pasekėjams, kai jie persikėlė iš Mekos į Mediną. Jo tėvas Zubairas ibn Avamas buvo tarp dešimties Mahometo pasekėjų, kuriems pranašas pažadėjo Rojų.[1] Jo motina Asma buvo Abu Bakro duktė ir senelė Safija – Mahometo teta iš tėvo pusės. Jaunystėje Abdula ibn al Zubairas dalyvavo arabų užkariavimuose. Pasak istorijų, jis buvo drąsus ir sumanus generolas, puikus oratorius, turėjo stiprų balsą, maldos pozoje galėjo išstovėti visą naktį.[2] 651 m. kalifas Usmanas jį paskyrė padėti sudaryti Korano oficialią versiją.[3] 656 m. nužudžius kalifą Usmaną jis prisijungė prie Mahometo trečiosios žmonos, savo tetos Aišos bint Abu Bakr, umajų ir kitų kovoje prieš kalifą Ali. Jiems pralaimėjus ir žuvus tėvui, Abdula ibn al Zubairas grįžo gyventi į Mediną, kur apie jį 20 metų nebuvo žinių valdant Muavijai I, tik tiek, kad jis pasipriešino Muavijos I siekiui, kad būtų prisiekta jo sūnui Jazidui.
680 m. kalifu tapęs Jazidas I pareikalavo priesaikų iš Hidžaze gyvenusių religinių veikėjų. Abdula ibn al Zubairas iš Medinos pabėgo į Meką, kur vietos diduomenė prisiekė jam nepripažinti Jazido I kalifu. Kartu į Meką pasitraukė Huseinas ibn Ali, kuris su pasekėjais žuvo tais pačiais metais Kerbelos mūšyje Irake nuo Jazido I kariuomenės. Abdulos suimti nusiųstas būrys buvo prie Mekos sumuštas. 683 m. Jazido I kariuomenė užėmė Mediną ir apgulė Meką. Apgulties metu atėjo žinia apie Jazido I mirtį. Sirų armijos vadas Huseinas ibn Nuseiras siūlė Abdulai kartu žygiuoti į Damaską, kur jis būtų pripažintas kalifu, bet Abdula atsisakė palaikęs tai priešo klasta išvilioti jį iš miesto. Po apsiausties nutraukimo Abdula pasiskelbė kalifu, organizavo Kaabos šventyklos atstatymą.
Abdulos ibn al Zubairo valdžią pripažino beveik visas arabų kalifatas, įskaitant kaisitus Sirijoje. Tačiau jis pats niekuomet neišvyko iš Mekos. Jis pasikliovė savo rėmėjais per atstumą ir neįvertino Omejadų įtakos Sirijoje. 684 m. Marvanas I su kalbitų pagalba sumušė kaisitus ir 685 m. susigrąžino Egipto valdžią Omejadams. Tais pačiais metais Kufoje sukilo buvęs sąjungininkas Muchtaras ibn Abi Obaidas Takfis su Ali įpėdinių rėmėjais, kuris imamu ir kalifu paskelbė Ali sūnų Mohamedą ibn Hanafiją. Jis sumušė Damasko kalifo Abdulmaliko pajėgas prie Mosulo. Muchtaro pajėgas įveikė ir Kufą 687 m. užėmė Abdulos jaunesniojo brolio Mosabo ibn Zubairo pajėgos iš Basros. Tuo pačiu metu Arabijoje buvo sukilę charidžitai, per kurių reidus Abdulai ibn al Zubairui buvo sunku palaikyti ryšius su broliu. Mosabo pajėgos 691 m. pralaimėjo Abdulmaliko kariuomenei, jis pats žuvo. 692 m. Abdulmaliko sirų kariuomenė, vadovaujama Hadžadžo ibn Jusufo, apgulė Meką. Ilgalaikės apsiausties metu Abdula ibn al Zubairas atsisakė pasiduoti ir žuvo paskutiniame mūšyje prie Kaabos šventyklos. Abdulmalikas leido motinai Asmai nusikelti viešai pakabintą jo kūną ir palaidoti. Abdula ibn al Zubairas buvo paskutinis Mahometo bendražygis (sahibas), valdęs musulmonus.[4]
Šaltiniai
- ↑ Akbar Shāh K̲h̲ān Najībābādī. History of Islam (Vol 2), 2001, p. 109
- ↑ Akbar Shāh K̲h̲ān Najībābādī. History of Islam (Vol 2), 2001, p. 110
- ↑ Enciklopedija Britannica
- ↑ Akbar Shāh K̲h̲ān Najībābādī. History of Islam (Vol 2), 2001, p. 144
