Šveicarijos socialdemokratų partija, PS (vok. – Sozialdemokratische Partei der Schweiz, pranc. – Parti Socialiste Suisse, it. – Partito Socialista Svizzero) – viena įtakingiausių Šveicarijos politinių partijų.
Įkurta 1888 m. Berno gyventojo A. Steko, kuris bandė sukurti socialdemokratinę partiją dar 1870 ir 1873 m., iniciatyva. Jis buvo ir partijos programos autorius, numatęs taikią kovą dėl valdžios ir valstybinės ekonomikos plėtrą. 1904 m. programoje buvo akcentuojamas internacionalizmas.
1921 m. iš partijos išėjo kairieji. 1931 m. rinkimuose PS gavo 28,7 % balsų – daugiausia per visą istoriją. 1943 m. pirmą kartą dalyvavo vyriausybėje. 1947–1959 m. surinkdama 26-27 % balsų, buvo opozicijoje.
1959 m. su kitomis partijomis buvo pasirašyta sutartis dėl „magiškos formulės“ – visų partijų proporcingo atstovavimo vyriausybėje ir, nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų, gavo 2 vietas Šveicarijos vyriausybėje. Be to, PS gavo teisę užimti šalies prezidento postą – pagal konstituciją jis savo pareigas eina 1 metus ir ne kartą pasinaudojo šia teise.
Siekdama savo tikslų, PS plačiai naudoja tiesioginės demokratijos formą –
referendumus.
Po 1983 m. rinkimų, kai PS gavo tik 22,8 % balsų, partijoje vyko krizė, netgi buvo diskutuojama apie koalicinės sutarties nutraukimą, nes dalis narių perėjo į ekologines ir pacifistines partijas. Tačiau ir 1987 m. rinkimuose partijos laukė pralaimėjimas – tik 18,3 % rinkėjų palaikė jos pozicijas.
1987 m. P. Oberas ir 1988 m. O. Štichas buvo Šveicarijos prezidentais.
PS nuolat išlaiko savo įtaką 21 iš 26 kantonų vyriausybėse ir savivaldybėse.
Parlamento rinkimuose 1999 m. ir 2003 m. gavo po 52 vietas 200 vietų Nacionalinėje taryboje.
Struktūra
2004 m. buvo apie 40 000 narių, susibūrusių į 1123 pirmines organizacijas. Struktūra teritorinė.
Aukščiausias organas – kasmetinis suvažiavimas, kuriame atstovaujami visi kantonai. Jis renka 104 narių Valdybą ir 19 narių Vadovaujantį komitetą. Partijos organuose taip pat atstovaujamas Šveicarijos profsąjungų susivienijimas.
Nuolatiniam darbui vadovauja Biuras ir 5 centro sekretoriai. Veikia moterų, jaunimo ir sporto organizacijos.
Partijos pozicijas atspindi laikraščiai „Volksrecht“ (Liaudies teisė) ir „Berner tagwacht“ (Berno apžvalga), leidžiamas teorinis žurnalas „Profil-Rote reviu“.
SI narė nuo 1951 m.
Partijos pirmininkai
- 1888 – Alexandras Reichelis,
- 1890 – Albertas Steckas,
- 1892 – Eugenas Vulšlegeris,
- 1894 – Vilhelmas Fiurholcas,
- 1897 – Karlas Zgragenas,
- 1898 – Paulis Brandtas,
- 1898 – Otto Langas,
- 1901 – Josefas Albiseris,
- 1902 – Gotfriedas Reimanas,
- 1909 – Eduardas Kesleris,
- 1911 – Hansas Nėheris,
- 1912 – Fricas Studeris
- 1916 – Emilis Klöti,
- 1918 – Jakobas Gšvendas,
- 1919 – Gustavas Miuleris,
- 1919–1936 – Ernstas Reinhardas,
- 1937–1952 – Hansas Oprechtas,
- 1953–1962 – Valteris Bringolfas,
- 1962–1970 – Fricas Griuteris,
- 1970–1974 – Arturas Šmidas,
- 1974–1990 – Helmutas Hubacheris,
- 1990–1997 – Peteris Bodenmanas,
- 1997–2000 – Ursula Koch,
- 2000–2004 – Christiana Brunner,
- 2004–2008 – Hansas-Jürgenas Fehris,
- 2008–2020 – Kristianas Levratas,
- 2020–dabar – Sedrikas Vermutas, Matėja Mejer.
Nuorodos
