| Škotiškoji partija
|
|
|
| Ėjimai
|
1. e4 e5 2. Žf3 Žc6 3. d4
|
| ECO
|
C44
|
| Motininis debiutas
|
Atvira partija
|
Škotiškoji partija – šachmatų debiutas, prasidedantis ėjimais:
- 1. e4 e5
- 2. Žf3 Žc6
- 3. d4
Ercole del Rio 1750-aisiais veikale Sopra il giuoco degli Scacchi, Osservazioni practice d’anonimo Autore Modense pirmasis paminėjo šį debiutą, dabar vadinamą škotiškąja partija[1]. Šį pavadinimą debiutas gavo po korespondencinių šachmatų mačo 1824-aisiais tarp Edinburgo ir Londono. Škotiškoji partija buvo labai populiari XIX amžiuje, bet maždaug nuo 1900-ųjų škotiškosios partijos populiarumas smuko, nes ją vis rečiau pradėjo žaisti geriausi pasaulio šachmatininkai. Taip atsitiko todėl, kad buvo išanalizuota, kad centras atakuojamas kiek per anksti, o juodieji gali labai lengvai išlyginti padėtį. Vėliau škotiškoji partija vėl įgavo populiarumo. Didmeistriai Garis Kasparovas ir Janas Timanas ją naudoja dažniausiai prieš tuos, kurie puikiai išanalizavę ispaniškąją partiją.
Baltųjų tikslas – dominuoti centre iškeičiant savo d pėstininką į juodųjų e pėstininką. Juodieji dažniausiai žaidžia 3...ed, nes saugiai išlaikyti pėstininką e5 savo vietoje iš esmės nėra galimybių. Pvz, po 3...d6 4. de de 5. Vxd8+ Kxd8 6. Rc4 juodųjų karalius lieka atviroje linijoje be rokiruotės.
3...Žxd4 galimas, bet stiprių šachmatininkų žaidžiamas retai. Neretai šis ėjimas aprašomas kaip strateginė juodųjų klaida, pvz., po 4. Žxd4 ed 5. Vxd4 (5. Rc4 yra Napoleono gambitas) baltųjų valdovė įsitvirtinusi centre ir negali būti greitai išvyta. Pvz., 5...c5? rimtai susilpnina juodųjų padėtį, nes blokuoja juodųjų juodalaukį rikį, o po 6. Va4 baltieji jau ilgam laikui neleidžia juodiesiems žaisti d7-d5. Tiesa, manoma, jog juodieji gali išlyginti padėtį žaisdami 5...Že7 6. Rc4 Žc6 7. Vd5 Vf6 8. 0-0 Že5 9. Re2 c6 10. Vb3 Žg6 11. f4 Rc5+ 12. Kh1 d6. Haraldas Keilhakas analizuoja 5. Vxd4 d6 6. Žc3 Žf6 7. Rc4 Re7 8. 0-0 0-0 9. Rg5 c6 10. a4 Va5 11. Rh4, ir po 11...Ve5 arba 11...Re6 baltieji turi tik pirmo ėjimo teise įgytą pranašumą.
Po įprasto 3...ed baltieji gali atsakyti pagrindiniu tęsiniu 4. Žxd4 arba žaisti gambitą aukojant vieną arba du pėstininkus dėl greito išsivystymo.
Pagrindiniai tęsiniai
|
|
| Pagrindinis tęsinys 4. Žxd4
|
|
|
|
| Škotiškasis gambitas 4. Rc4
|
|
|
Po 1. e4 e5 2. Žf3 Žc6 3. d4 ed svarbiausi tęsiniai yra:
- 4. Žxd4 (pagrindinis tęsinys)
- 4...Rc5
- 4...Žf6
- 4...Vh4!? (Šteinico variantas)
- 4. Rc4 (škotiškasis gambitas)
- 4.c3 (Geringo gambitas)
Pagrindinis tęsinys 4. Žxd4
Po 4. Žxd4 juodieji turi tris pagrindinius tęsinius.
4...Rc5
4...Rc5 yra populiariausias atsakymas škotiškojoje partijoje po 4. Žxd4. Baltieji gali tęsti 5. Žxc6, 5. Re3 arba 5. Žb3. Po 5. Žxc6 beveik visada žaidimas tęsiasi 5...Vf6 (gresia matas su 6...Vxf2) 6. Vd2 dc 7. Žc3. Po 5. Re3 žaidimas paprastai tęsiamas 5...Vf6 6. c3 Žge7 7. Rc4 0-0 8. 0-0 Rb6. Po 5. Žb3 dažniausias tęsinys yra 5...Rb6 6. a4 a6 7. Žc3. Kitas planas – žaisti 6. Žc3, o vėliau – Rd3, Ve2 ir h4 bei daryti ilgąją rokiruotę. Pats populiariausas ėjimas iš paminėtųjų yra 5. Re3.
4...Žf6
Po 4...Žf6 baltieji turi rinktis tarp 5. Žxc6 ir 5. Žc3 (pervedančio į keturių žirgų debiutą). Po 5. Žc3 populiariausias ir logiškiausias tęsinys yra 5...Rb4 6. Žxc6 bc 7. Rd3 d5 8. ed cd 9. 0-0 0-0 10. Rg5 c6. Po 5.Žxc6 dažnai žaidžiama 5...bc 6. e5 Ve7 7. Ve2 Žd5 8. c4.
4...Vh4!?
Šteinico 4...Vh4!? beveik forsuotai laimi pėstininką, bet praradę pėstininką baltieji kaip kompensaciją gauna išsivystymą ir stiprią ataką, pvz., 5. Žc3 Rb4 6. Re2 Vxe4 7. Žb5 Rxc3+ 8. bc Kd8 9. 0-0, ir juodųjų laimėtas pėstininkas nėra toks svarbus kaip atsilikimas vystant figūras ir prasta karaliaus padėtis.
Škotiškasis gambitas 4. Rc4
Vietoje 4. Žxd4 baltieji dviem būdais gali sužaisti gambitą – 4. Rc4 (škotiškasis gambitas) ir 4. c3 (Geringo gambitas). Škotiškajame gambite 4. Rc4 juodieji gali tęsti pervesdami partiją į dviejų žirgų gynybą su 4...Žf6 arba žaisti originalų tęsinį su 4...Rc5 5.c3. Dabar 5...Žf6 perveda į saugų itališkosios partijos variantą. Juodieji gali priimti gambitą žaidžiant 5...dc, bet tada baltieji gauna didelį pranašumą išsivystyme, todėl priėmimas yra pavojingesnis. Po priėmimo galimas tęsinys yra 6. Žxc3 (Jevgenijus Svešnikovas mėgo 6. Rxf7+ Kxf7 7. Vd5+ ir vėliau 8. Vxc5) 6...d6 7.Bg5 7...Žge7 8. 0-0 0-0 9. Žd5.
Geringo gambitas
Geringo gambitas (pavadintas Karlo Teodoro Geringo vardu) 4. c3 yra panašus į centrinį gambitą. Juodieji gali atmesti gambitą žaisdami 4...d5, vadinamą Kapablankos variantu. Šį pavadinimą gavo todėl, kad centriniame gambite (1. e4 e5 2. d4 ed 3. c3) ėjimas 3...d5 yra vadinamas Kapablankos gynyba. Kitos galimybės atmetimui yra 4...Žf6, 4...Žge7 ir 4...d3.
Jei juodieji priima gambitą žaisdami 4...dc, baltieji gali pereiti į šiaurės gambitą tęsiant 5. Rc4 cb 6. Rxb2. Žaidimas paprastai tęsiamas ėjimais 6...d6 7.0-0 Re6 8. Rxe6 fe 9. Vb3 Vd7 arba 7. Vb3 Vd7 8. Rc3 Žh6. Pagrindinė alternatya ėjimui 6...d6 yra 6...Rb4+. Po šio ėjimo pagrindinis tęsinys yra 7. Žc3 Žf6 8. Vc2 d6 9. 0-0-0. Juodieji kartais atmeta antrojo pėstininko auką ir vietoje 5...cb žaidžia 5...d6, kuris sukelia komplikacijas, pvz., 6. Žxc3 Žf6 7.Vb3 Vd7 8.Žg5 Že5. Kartais baltieji nebando pervesti į šiaurės gambitą ir tiesiog nukerta pėstininką ėjimu 5. Žxc3.
Geringo gambitas nėra populiarus tarp didmeistrių, bet jį mėgsta megėjai ir klubų žaidėjai.
Šaltiniai
- ↑ Harry Golombek, Šachmatai: Istorija, G. P. Putnam’s Sons, 1976, pp. 117-18.
