Italija laimėjo turnyrą, ketvirtą kartą tapdama pasaulio čempione. Finale jie po 11 m baudinių serijos įveikė Prancūziją 5–3, kai pagrindinis laikas buvo baigtas lygiosiomis 1–1. Vokietija įveikė Portugaliją 3–1 ir užėmė trečią vietą. Angola, Gana, Dramblio Kaulo Krantas, Trinidadas ir Tobagas bei Togas pasaulio čempionate dalyvavo pirmą kartą. Šiame čempionate Serbija dalyvavo kartu su Juodkalnija kaip Serbija ir Juodkalnija, nors 2006 m. gegužės mėn., prieš pat turnyrą, Juodkalnija pasisakė referendume dėl nepriklausomybės.
2006 m. pasaulio futbolo taurė tapo vienu žiūrimiausių įvykių televizijos istorijoje, transliacija iš viso buvo įsijungta 26,29 milijardo kartų. Finalas pritraukė maždaug 715,1 milijono žiūrovų auditoriją.[1]
Šeimininkai
Balsavimas dėl 2006 m. turnyro šeimininkų išrinkimo įvyko 2000 m. liepą Ciuriche, Šveicarijoje. Jame dalyvavo keturios paraiškas pateikusios šalys (Brazilija paraišką atsiimė prieš balsavimą): Vokietija, Pietų Afrikos Respublika, Anglija ir Marokas. Reikėjo trijų balsavimo raundų, po kurio iškrisdavo po valstybę, surinkusią mažiausiai balsų. Pirmieji du turai vyko liepos 6 d., trečiasis – liepos 7 d., kurį Vokietija laimėjo prieš Pietų Afrikos Respubliką.
Kaltinimai kyšininkavimu ir korupcija jau nuo pat pradžių lydėjo Vokietijos paraiškos sėkmę. Tą pačią balsavimo dieną buvo paviešintas sukčiavimo atvejis, dėl kurio buvo pareikalauta dar kartą balsuoti. Naktį prieš balsavimą vokiečių satyrinis žurnalas „Titanikas“ juokais išsiuntė laiškus FIFA atstovams, siūlydamas dovanas, pavyzdžiui, gegutės laikrodžius ir Juodojo miško kumpį mainais už jų balsą už Vokietiją. Okeanijos delegatas Čarlis Dempsas iš pradžių rėmė Angliją, po to Pietų Afriką. Balsavimo išvakarėse jis susilaikė, nurodydamas „netoleruotiną spaudimą“.[3] Jei Dempsis būtų balsavęs už PAR, balsavimas būtų buvęs lygus 12–12, o FIFA prezidentas Seppas Blatteris, kuris palaikė Pietų Afrikos pasiūlymą,[4] būtų turėjęs balsuoti.[5]
Netrukus paaiškėjo daugiau pažeidimų, įskaitant staigų vokiečių politikų ir stambių verslininkų susidomėjimą keturiomis Azijos šalimis, kurių delegatai balsai buvo lemiami. Likus savaitei iki balsavimo, Vokietijos vyriausybė, kuriai vadovavo kancleris Gerardas Šrioderis, panaikino ginklų embargą Saudo Arabijai ir sutiko išsiųsti į šalį granatsvaidžius. „DaimlerChrysler“ į „Hyundai“ investavo kelis šimtus milijonų eurų, o vienas iš bendrovės įkūrėjų sūnų buvo FIFA vykdomojo komiteto narys. „Volkswagen“ ir „Bayer“ paskelbė apie investicijas Tailande ir Pietų Korėjoje, kurių atitinkami atstovai Voravi Makudi ir Čung Jung-Munas buvo potencialūs Vokietijos rinkėjai. Makudis papildomai gavo kyšį iš Vokietijos žiniasklaidos magnato Leo Kircho, kuris sumokėjo milijonus už bevertes televizijos teises į draugiškas rungtynes tarp Vokietijos ir Miuncheno „FC Bayern“ komandų.
2015 m. spalio 16 d. Vokietijos naujienų žurnalas „Der Spiegel“ teigė, kad tuometinio „Adidas“ generalinio direktoriaus Roberto Luiso-Dreifuso fondo lėšos buvo naudojamos paveikti keturių Azijos FIFA vykdomojo komiteto narių balsavimą.[6] Vokietijos futbolo asociacijos (DFB) prezidentas Volfgangas Nyrsbachas spalio 17 d. paneigė kaltinimus sakydamas, kad Pasaulio taurė nebuvo nupirkta. DFB paskelbė, kad ketina kreiptis į teismą prieš „Der Spiegel“.[7] Spalio 22 d. spaudos konferencijoje Nyrsbachas išreiškė savo poziciją pabrėždamas, kad 6,7 mln. buvo panaudoti 2002 m., siekiant užtikrinti FIFA subsidiją.[8]
2006 m. Vokietijoje buvo gausybė futbolo stadionų, tenkinančių FIFA minimalią 40 000 vietų Pasaulio taurės varžyboms vietą. Miunchene vis dar stovinti „Olympiastadion“ (69 250), 1974 m. finalinių varžybų vieta, turnyrui nebuvo naudojama, nors FIFA nuostatai leidžia vienam miestui naudoti du stadionus. Taip pat nenaudota Diuseldorfo „LTU“ arena (51 500), Brėmeno „Weserstadion“ (43 000) ir Miunchengladbacho „Borussia-Park“ (46 249).
XVIII pasaulio futbolo čempionato atrankos varžybos vyko nuo 2003 m. spalio 10 d. iki 2005 m. lapkričio 16 d. Jose dalyvavo 198 rinktinės, kovojusios dėl 32 vietų. Atrankos burtai ištraukti 2003 m. gruodžio 5 d.
2006 metų čempionate pirmą kartą nuo 1938 metų pasaulio čempionams nebuvo garantuota vieta, todėl Brazilijos komandai irgi teko dalyvauti atrankos varžybose. Tarpžemyninėse rungtynėse dėl dviejų vietų kovojo Afrikos ir Šiaurės Amerikos bei Pietų Amerikos ir Okeanijos konfederacijų atstovai. Atrankos varžybos nesėkmingai susiklostė Turkijai (3-ioji vieta 2002 metais), Graikijai (2004 metų Europos čempionai), Danijai, Rusijai, Belgijai, Senegalui, Pietų Afrikai, Kamerūnui, Nigerijai. Aštuonios komandos pirmą kartą įveikė atrankos varžybas – Angola, Dramblio Kaulo Krantas, Gana, Togas, Čekija, Serbija ir Juodkalnija, Ukraina, Trinidadas ir Tobagas.
Finaliniame turnyre dalyvavo 32 rinktinės. Komandos suskirstytos į 8 grupes, kuriose žaidė po vienerias rungtynes tarpusavyje. Dvi stipriausios grupės komandos pateko į atkrintamąjį etapą – aštuntfinalį.
Daugiausia įvarčių įmušusiu žaidėju tapo Miroslav Klose, kuris bus apdovanotas Adidas „auksiniu bateliu“. Iš viso buvo įmušti 147 įvarčiai (4 į savus vartus), neskaičiuojant 11 m baudinių serijose įmuštų 21 įvarčio (žemiau neskaičiuojami).
Geriausiu jaunuoju futbolininku išrinktas vokiečių puolėjas Lukas Podolski.
Šis pasaulio čempionatas buvo rekordinis pagal parodytų kortelių skaičių. Visame turnyre buvo parodytos 345 geltonos ir 28 raudonos korteles. Aštuntfinalio rungtynėse tarp Olandijos ir Portugalijos, kurioms teisėjavo arbitras Valentinas Ivanovas buvo pasiektas naujas kortelių parodymo rekordas rungtynėse, parodytos 16 geltonų ir 4 raudonos kortelės. Po šio ir kitų teisėjų neigiamai įvertintų darbo buvo nutarta, kad kitame pasaulio čempionate teisėjaus profesionalūs teisėjai, jų parengimui bus skirta 40 mln. dolerių.
Taškų skaičiavimas
Grupių varžybos vyksta lygos sistema, kiekviena komanda sužaidžia po vienerias rungtynes su kiekviena kita grupės komanda. Už pergalę skiriami 3 taškai, už lygiasias – 1 taškas, už pralaimėjimą taškai neskiriami. Pasibaigus grupės varžyboms, jei dvi ar daugiau komandų surenka po vienodai taškų, geresnę vietą lemia papildomi kriterijai:
Visų grupės rungtynių įvarčių skirtumas
Didesnis visose rungtynėse įmuštų įvarčių skaičius
Didesnis taškų skaičius skaičiuojant tik vienodą taškų skaičių surinkusias komandas
Didesnis įvarčių skirtumas skaičiuojant tik vienodą taškų skaičių surinkusias komandas
Didesnis įmuštų įvarčių skaičius skaičiuojant tik vienodą taškų skaičių surinkusias komandas
Jei kriterijai nepakankami (visi atitinkami vienodai), traukiami burtai.
Statistika
Per 48 rungtynes įmušti 132 įvarčiai (2,75 įv./rungt.), 20 kartų parodyta raudona kortelė (4 kartus parodyta vieneriose rungtynėse – Portugalija-Nyderlandai), 310 geltonų kortelių (6,46/rungt.), realizuota vienuolika 11 m baudinių.
Rezultatyviausios komandos, pelniusios po 2,5 įvarčio per rungtynes – Vokietija, Brazilija, Argentina.
Daugiausiai kartų vartus atakavo Vokietija (vidutiniškai 19,5 smūgių vartų link per rungtynes), Ispanija (17,25).
Daugiausiai kartų į vartų stačiakampį pataikė Vokietija (vidutiniškai 9,5 k. per rungtynes), Brazilija (9), Ispanija (8,75).
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
