Vilniaus Didžioji sinagoga – buvusi sinagoga Žydų gatvėje Vilniuje.
Istorija
Kaip religinis pastatas pradėtas naudoti dar 1440 m.[1]1573 m. Varšuvos konfederacija sulygino kitatikių teises su katalikais, todėl žydai Lietuvoje nuo to laiko galėjo turėti savo maldos namus. Vilniaus žydai netoli Vokiečių gatvės, kunigaikščiui Sluckiui priklausiusiame sklype, pradėjo statyti medinę pirmąją Vilniaus sinagogą, kuri datuojama dar 1572 m., tačiau nėra išlikę žinių kaip ji atrodė. Per pogromus, kuriuos įvykdė Vilniaus miestiečiai 1592 m., 1606 m. ir 1635 m. sinagoga buvo apgriauta, po to vėl atstatyta. XVII a. toje vietoje pastatyta nauja Vilniaus Didžioji sinagoga iš mūro.
Vladislovas IV Vaza savo 1633 m. privilegija leido įkurti žydų kvartalą Vilniuje. Savo privilegijoje karalius taip pat leido šiame kvartale pastatyti mūrinę sinagogą, tačiau laikantis visų apribojimų, kurie galiojo Abiejų Tautų respublikoje.[2] Šiame kvartale (tarp Šv. Mykolo, Skerdyklos ir Žydų gatvių) žydai privalėjo įsikurti per 15 metų. Kaip medinės sinagogos, taip ir mūrinės sinagogos tiksli pastatymo data nėra žinoma, tačiau yra aišku, jog mūrinė sinagoga pagal paskutinės privilegijos datą turėjo būti pastatyta po 1633 metų. Architektas nėra žinomas.
Sinagoga tapo svarbia religinio ir bendruomeninio gyvenimo erdve, aplink ją susiformavo skirtingos paskirties pastatais apstatytas sinagogos kiemas, vadinamas shulhoyf. Priešais sinagogą XVIII a. buvo pastatytas Gaono namas. XX a. pr. čia stovėjo 12 maldos namų, bendruomenės pirčių kompleksas su ritualiniu baseinu mikva, viešieji tualetai, buvę vieni pirmųjų Vilniuje, vandens šulinys, mėsinės, kuriose prekiauta košerine mėsa, šventų raštų draugijų susirinkimo vietos bei garsioji Matijahu Strašūno biblioteka.[3]
Architektūra
Vilniaus Didžioji sinagoga buvo 25 m ilgio, 22,3 m – pločio ir 12,1 m aukščio. Dar 2 metrus buvo įleista į žemę. Teigiama, kad šie žydų maldos namai savo dydžiu ir puošnumu pranoko visas Abiejų Tautų respublikoje pastatytas sinagogas. Kai kurie autoriai teigia, kad į ją tilpdavo iki 5000 žmonių. Ją įrengė pagal visus tuometinius ritualinius reikalavimus. Manoma, kad mūrinė sinagoga buvo renesanso architektūros stiliaus. XVII a. pirmoje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje mūrinių žydų maldos namų buvo pastatyta visuose didesniuose miestuose.
Iki XVIII a. pabaigos Vilniaus Didžiąją sinagogą siaubė 1655 m. - 1661 m. Vilnių okupavę rusai ir 1748 m. bei 1749 m. gaisrai. Tačiau, nepaisant stichinių nelaimių ir kitų nepalankių veiksnių, šioje šventovėje išliko dauguma meno kūrinių ir brangenybių, kurias buvo paukoję turtingesni bendruomenės nariai. Pirmojo pasaulinio karo metu nemaža dalis daiktų iš sinagogos buvo išvežta į Rusiją. Po 1794 m. sukilimo buvo atnaujinta ir įgijo to metu vyravusio klasicistinio stiliaus elementų. Sinagoga buvo įrengta pagal visas tokiems maldos namams būdingas tradicijas: dalijimas į vyrų ir moterų puses, Toros saugojimo ir jos skaitymo vietų parinkimas ir panašias tradicijas. Tikintieji privalėjo išsipirkti vietas šioje šventovėje.
Sinagogos vaizdas iš priekio
XIX a. rekonstrukcija
1893 m. pagal inžinieriaus Leonido Vinerio parengtą projektą įvyko dalinis Vilniaus Didžiosios sinagogos perstatymas, pritaikymas naujoms sąlygoms: šiaurės vakarų pusėje, moterų galerijoje, buvo iškirstos angos, padarytas naujas įėjimas, padidintos kai kurios patalpos. Taip sutvarkyta sinagoga išstovėjo iki Antrojo pasaulinio karo.
Žala II pasaulinio karo ir sovietų laikotarpiu
Karo metu buvo gana smarkiai apgriauta: išliko tik sienos ir kai kurie interjero elementai. Tokios būsenos šventovę buvo įmanoma nesunkiai atstatyti, tačiau tarybinė valdžia pagal naująjį generalinį 1953 m. Vilniaus planą, Didžiąją Vilniaus sinagogą 1955–1957 m. visiškai sunaikino. Jos vietoje 1964 m. pastatytas vaikų lopšelio-darželio pastatas, kuriame vėliau buvo įkurta Vytės Nemunėlio pradinė mokykla.
