Gimė lietuvių šeimoje. Anksti neteko tėvo, motina ištekėjo antrąkart. Prieš Antrąjį pasaulinį karą baigė keturias klases, po to nesimokė – ganė gyvulius. 1948 m. pašauktas į Lenkijos kariuomenę. 1950 m. kalėdojantis kunigas B. Kaikovskis pastebėjo Viktoro drožtas medines skulptūras ir pakvietė jį dirbti atstatant sugriautą Vygrių vienuolyną. Pagal senas nuotraukas vienuolyno Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje V. Vinikaitis atkurdavo dingusius paveikslus, išpjaustydavo trūkstamas skulptūras. Sudėtingame darbe tekdavo bendrauti su įvairių šalių menininkais, dvasininkais ir mokslininkais; skaityti įvairiakalbę literatūrą. Savarankiškai išmoko septynias kalbas ir jomis vesdavo ekskursijas po vienuolyną. Ypatingai džiaugdavosi ekskursantais iš Lietuvos. Buvo vertinamas kaip vienuolyno ir Vygrių kaimo žinovas.
Gyveno vienišiaus gyvenimą. Paskutinį 1994 m. vakarą išėjo pasivaikščioti prie Vygrių ežero, o rytojaus dieną jį surado jau nebegyvą. Palaidotas netoli Vygrių esančiuose Magdalenavo kaimo kapinėse.
Prie vienuolyno sienos pritvirtinta memorialinė lenta su bareljefu ir užrašu lenkų kalba: Čia gyveno, dirbo ir kūrė Viktoras Vinikaitis (1927 – 1994). Vygrių gidas, vadinamas „Paskutiniu Kamalduliu”, kūrėjas grynuolis.
Bibliografija
Mażul W., Winikajtis W. Pokamedulski zespół klasztorny w Wigrach. – Suwałki: WEA, 1996
Ryszard Sawicki. Ostatni wigierski kameduła. Wokół osoby i twórczości Wiktora Winikajtisa. – Ełk: Centrum Oświatowo-Dydaktyczne Wydawnictwo Albertinum, 2015 ISBN 978-83-60737-51-4