Venecijos bienalė

Kūriniai 54-ojoje Venecijos bienalėje, skirtoje 150-osioms Italijos suvienijimo metinėms (2011 m.)

Venecijos bienalė (it. La Biennale di Venezia) – Venecijos meno organizacija bei pirmoji ir pagrindinė jos organizuojama paroda.^[1] Nuo 2009 m. organizacija žinoma kaip Bienalės fondas (angl. Biennale Foundation), o paroda, siekiant atskirti ją nuo organizacijos ir kitų organizuojamų parodų, dar vadinama Meno bienale. Meno bienalė, šiuolaikinio meno paroda, rengiama neporiniais metais, yra originali bienalė, pagal kurios modelį bienalės sukurtos visame likusiame pasaulyje. Be Meno bienalės, Bienalės fondas organizuoja ir kitus renginius Venecijoje:

Trumpas pavadinimas	Oficialus pavadinimas	Rengiama nuo	Dažnis
Meno bienalė	Tarptautinė meno paroda	1895 m.	neporiniai metai
Muzikos bienalė	Tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis	1930 m.
Teatro bienalė	Tarptautinis teatro festivalis	1934 m.
Venecijos kino festivalis	Venecijos tarptautinis kino festivalis	1934 m.	kasmet
Venecijos architektūros bienalė	Tarptautinė architektūros paroda	1980 m.	poriniai metai (nuo 2000 m.)
Šokio bienalė	Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis	1999 m.[2]	nereguliariai[3]
	Tarptautinis vaikų karnavalas	2009 m.

Opera-performansas „Saulė ir jūra", Lina Lapelytė, Vaiva Grainytė, Rugilė Barzdžiukaitė, 2019

Lietuvos paviljonas

Atstovai

„Tube“, Žilvinas Kempinas, 2009 m.

Lietuva Meno bienalėje dalyvauja nuo 1999 m. Šalis neturi savo paviljono Venecijoje, todėl kiekvieną kartą Lietuvos autorių darbai pristatomi skirtingose vietose. Dalyviai:

• 1999 m. – Mindaugas Navakas ir Eglė Rakauskaitė („Nepavadintas“, „In Honey“, „Faces“)
• 2001 m. – Deimantas Narkevičius;
• 2003 m. – Svajonė Stanikienė ir Paulius Stanikas;
• 2005 m. – Jonas Mekas;
• 2007 m. – Nomeda Urbonienė ir Gediminas Urbonas;
• 2009 m. – Žilvinas Kempinas („Tube“)
• 2011 m. – Darius Mikšys;
• 2013 m. – Gintaras Didžiapetris, Elena Narbutaitė, Liudvikas Buklys, Kazys Varnelis, Vytautė Žilinskaitė, Morten Norbye Halvorsen, Jason Dodge, Gabriel Lester, Dexter Sinister (kuratorius Raimundas Malašauskas);
• 2015 m. – Dainius Liškevičius („Museum“)
• 2017 m. – Žilvinas Landzbergas;
• 2019 m. – Lina Lapelytė, Vaiva Grainytė, Rugilė Barzdžiukaitė (opera-performansas „Saulė ir jūra“) pelnė pagrindinį prizą – „Auksinį liūtą“ už geriausią Nacionalinį pasirodymą ^[4]
• 2022 m. – Robertas Narkus
• 2024 m. – "Pakui Hardware" (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda), bei tapytoja Marija Teresė Rožanskaitė (1933–2007)^[5]

Šaltiniai

1. Venecijos bienalė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 802 psl.
2. „Dance“. La Biennale di Venezia. Nuoroda tikrinta 2011 m. spalio 22 d..
3. „La Biennale di Venezia - History of Dance Biennale“. Venice Biennale. Nuoroda tikrinta 2015 m. spalio 2 d..
4. „Venecijos bienalėje – Lietuvos paviljono triumfas: „Auksinis liūtas“ už Nacionalinį pasirodymą“. Nuoroda tikrinta 2023 m. rugsėjo 10 d..
5. „2024-ųjų Venecijos meno bienalėje – „Pakui Hardware“ projektas, paremtas Marijos T.Rožanskaitės kūryba“. Nuoroda tikrinta 2023 m. rugsėjo 9 d..

Nuorodos

Vikiteka: Venecijos bienalė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Oficiali svetainė