„Velnio sėkla“ – 1979 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas meninis filmas. Socialinė drama. Režisierius – Algimantas Puipa. Filmo trukmė – 1 val. 10 min.[1]
Teigiama, kad filme „Velnio sėkla“ pastebimi tokie A. Puipos stiliaus bruožai, kaip vizualumas, polinkis į siurrealistines detales, sugebėjimas derinti psichologišką aktorių vaidybą ir originalią pasaulio viziją. Scenarijaus autorius Vytautas Žalakevičius laisvai interpretavo Petro Cvirkos prozą, neatsisakyta įprastų personažų – bedalių samdinių ir godžių, žiaurių buožių.[2]
2021 m. filmas buvo restauruotas ir pirmąkart parodytas didžiuosiuose kino ekranuose.[3]
Siužetas
DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
Veiksmas vyksta ХХ a. pradžios Lietuvos kaime. Pamestinuką berniuką Jonį atiduoda tarnauti turtuoliui Baniui. Paslaugusis Jonis, gavęs „Velnio sėklos“ pravardę, viskuo įtinka savo šeimininkams. Jaunoji samdinė Teresė simpatizuoja Joniui, tačiau šis vedybų neplanuoja. Iš Rusijos-Japonijos karo Jonis grįžta šlubas, veda bevaikę Banio našlę ir tampa turtingo ūkio pilnateisiu šeimininku…
Vaidina
- Eugenija Pleškytė – Morta
- Vytautas Paukštė – Banys
- Kostas Smoriginas – Jonis
- Inesa Saulite – Teresė
- Bronius Talačka – Katilius
- Algirdas Paulavičius – Petras, jo brolis
- Algirdas Latėnas – Zygfridas, vokiečių dezertyras
- Vidas Petkevičius – Fiodoras
- Eduardas Kunavičius – Jonio patėvis
- Nijolė Mirončikaitė – Juzė, pribuvėja
- Rimgaudas Karvelis – Griša
- Juozas Jaruševičius – Semaška
- Feliksas Einas – policmeisteris
- Edgaras Savickis – inteligentas
- Leonas Maleckas, Albertas Bartašiūnas, Karolis Dapkus, Sigitas Račkys, Arūnas Storpirštis, Ferdinandas Jakšys, Alfredas Dukšta, Jonas Pakulis, Vytautas Rumšas, Rimantas Nedzveckas, Henrikas Kurauskas, Haroldas Šatūnas, Gintautas Pečiūra, Vladislovas Radvilavičius, Sigitas Ramelis, Aurimas Babkauskas, Gediminas Pranckūnas, Juozas Žibūda, Janina Lapinskaitė, Janina Rudzinskaitė.
Kūrybinė grupė
Apdovanojimai
XIII sąjunginio kino festivalio Dušanbėje prizas režisieriui „už tikrovišką ikirevoliucinio kaimo gyvenimo atspindėjimą“ (1980 m.).[4]
Išnašos
