Veleikiai – kaimas Zarasų rajono savivaldybės pietvakariuose, 6 km į pietvakarius nuo Antalieptės. Netoli kaimo telkšo Indrajų ežeras ir teka Indrajos upelis (kaimas dešiniajame krante). Respublikinės reikšmės istorijos paminklas – nebeveikiančios Veleikių kaimo senosios kapinės, jos yra 100 m į šiaurės rytus nuo kelių Vasaknos–Veleikiai ir Zabičiūnai–Antalieptė sankryžos. Į šiaurės rytus, Antalieptės link dešinėje kelio pusėje stovi Gutaučių piliakalnis.
Istorija
Kaimas pradėjo kurtis prie čia buvusio Nendrijos dvaro, kuris pirmą kartą paminėtas 1594 m. didiko Jono Radvilos valdų aprašyme. Po Radvilų,1650–1780 m. valdė dvarininkai Drazdauskai, vėliau baronai Duntenai. Po 1831 m. sukilimo dvaras atiteko pravoslavų bajorui Aleksandrui Durnovui. 1911 m. gruodžio mėn. dvaro centrą su 129 žemės nupirko užpalėnas Vincentas Vilutis. 1912–1913 m. kaimas, turėjęs 2556,45 ha žemės, išsiskirstė viensėdžiais. Tais metais gyveno 32 žemvaldžių šeimos. 1918–1961 m. dvaro pastate veikė pradinė mokykla.
Veleikių vandens malūnas
Buvęs vandens malūnas stovi ant dešiniojo Indrajos upelės, kuri išteka iš Indrajos ežero, kranto, netoli Zabičiūnų kaimo, Antalieptės seniūnijoje.
Malūnas gali būti statytas 1863 m. (malūno sienoje yra įrašas „1863”). Statinio pamatai ir sienos iš lauko akmenų ir kalkių skiedinio mūro. Pasak malūnininko dukros Mildos Petrėnaitės (savininkas su šeima 1951–1957 metus praleido Sibire), malūne buvo prasto malimo girnos, pitlius, kruopinė, vilnų karšykla, milų velykla, elektra, kurią gamino metalinės vandens turbinos sukamas agregatas, gateris ir zeimeris.
1949 m. malūnas buvo nacionalizuotas ir perduotas tuometiniam „Jaunosios gvardijos” kolūkiui. Sovietiniais metais kolūkis malūną perdavė Panevėžio kompresorių gamyklai. Naujasis jo šeimininkas 1984–1985 metais malūną rekonstravo, sunaikino visus išlikusius įrenginius ir įrengė vilą.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1994 metais vandens malūnas ir 12 ha žemės privatizuotas.
