Velėna

Velėna – dirvožemio sluoksnis, taip tankiai perpintas augalų šaknimis, kad sudaro kartu besilaikantį darinį, arba tokio sluoksnio gabalas.^[1] Velėna paprastai susidaro natūraliai dirvose su tankia augalų (dažnai – miglinių šeimos) danga. Vietovėse, kuriose stinga vandens ar kurios neturi puraus paviršinio žemės sluoksnio, dėl ko nėra žolinės augalijos, velėnos nebūna. Velėna gerai apsaugo dirvožemį nuo vandens ar vėjo erozijos. Natūraliose pievose, stepėse ir kitur esančią velėną ardo įvairūs poveikiai. Jie gali būti natūralūs (pvz., antilopių ir kitų kaimeninių žinduolių bandos prie vandens šaltinių ištrypia augaliją ir gali suardyti velėną) ir antropogeniniai (sukelti žmogaus, pvz., transporto vėžės).

Dirbtinė velėna

Dirbtinės velėnos ritiniai

Žmonės specialiai parengto dirvožemio sluoksnyje augina parinktus žolinius augalus (paprastai stiprią velėną sudarančias miglinių augalų rūšis), kurių šaknys perauga ir išraizgo tą dirvožemio sluoksnį. Taip parengtas dirvožemio sluoksnis vadinamas dirbtine velėna. Gera dirbtinė velėna susidaro per 10–18 mėn. Augančias žoles dažnai tręšia ir dažnai pjauna.

Velėnos „derlių“ nuima specialiomis mašinomis – velėną atskiria nuo gilesnių dirvožemio sluoksnių, supjausto į standartinio dydžio gabalus. Velėna supjaustoma į stačiakampius gabalus, kurie gali būti susukti į ritinius.

Dirbtinę velėną naudoja vejoms kloti apie gyvenamuosius namus, parkuose ir pan. Dirbtinės velėnos panaudojimas leidžia išsyk turėti velėna padengtą žaliuojantį paviršių. Tuo tarpu užpylus gero dirvožemio ir pasėjus vejų žolės velėna išsyk nesusidaro, žemės paviršius dar ilgai būna be žalumos, jį gali suardyti lietaus vandens sukelta erozija.

Dirbtines velėnas paprastai augina tam besispecializuojantys ūkiai. Tokias velėnas paprastai toli neveža, kadangi jos užima daug vietos, daug sveria, vežant gali išdžiūti ir po to sunkiau prigyti. Dirbtinė velėna paprastai parduodama statybinėms ir aplinkos tvarkymo kompanijoms, namų savininkams.

Šaltiniai

1. Algirdas Motuzas, Antanas Petkevičius. Velėna. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 779 psl.