Po Dauguvos mūšioKarolis XII sudarė sąjungą su Sapiegomis, dėl paramos nuverčiant Augustą II nuo ATR sosto, mainais į apsaugą nuo konkuruojančių giminių Žemaitijoje, tokių kaip Oginskiai. Po pirmųjų švedų ir Grigaliui Antanui Oginskiui lojalių pajėgų susirėmimų Švedijos karalius asmeniškai ėmėsi vadovauti kariuomenei ir susikovė su juo prie Tryškių miestelio; po trumpo susirėmimo Oginskis buvo priverstas bėgti ir, Karoliui XII sekant iš paskos, galiausiai visai pasitraukė iš Žemaitijos. Vėliau švedai žygiavo į pietus, kur paliko įgulą Kaune, kuris turėjo tapti pagrindine operacijų baze, iš kurios jie turėjo įsiveržti į Lenkijos pusę. Nors šis mūšis buvo nedidelis, tačiau greitai Europoje pasklido melagingi gandai; viename buvo kalbama apie Karolio XII mirtį kažkur Lietuvoje, kitame – apie didžiulį Oginskio pralaimėjimą, kuriame dalyvavo daug tūkstančių žmonių.
Prieš mūšį
Švedijos karalius nuo pat Dauguvos mūšio ir Kuršo užkariavimo tais pačiais metais ketino imtis veiksmų prieš Abiejų Tautų Respubliką,[1] kad nuverstų Augustą II, kurį Karolis laikė pernelyg nenuspėjamu.[2] Prasidėjus kovai dėl Lietuvos valdžios, Sapiegos prašė Švedijos apsaugos, be kita ko, nuo Oginskių (remiamų Augusto II), kurie dažnai puldinėjo jų valdas Žemaitijoje.[3]
Politinės paramos Respublikoje siekęs Karolis pasinaudojo proga ir rugsėjo mėn. pasiuntė du apsaugos kontingentus: 600 raitelių, vadovaujamų Aleksandro Humerhilmo, ir 200 raitelių, vadovaujamų Johano Augusto Meijerfeldo.[3] Juos dažnai persekiojo Grigaliaus Antano Oginskio pajėgos.[a][6] Oginskio pajėgoms didėjant, kovos intensyvėjo ir abu švedų vadai netrukus paprašė pastiprinimo. Karolis XII į tai atsakė surinkdamas papildomus 100 dragūnų ir 400 pėstininkų, sujungė visus kontingentus ir gruodžio 12 d. išvyko – tik su saujele pasekėjų ir nepranešęs štabui – asmeniškai vadovauti pajėgoms Žemaitijoje ir sunaikinti nerimą keliančią Grigaliaus vadovaujamą kariuomenę.[7]
Mūšis
Gruodžio 15 d.[7] švedų kavalerija pasiekė Tryškius,[b] priklausiusius Oginskiams.[9] Čia jie susidūrė su Lietuvos kariuomenės užnugariu (2 kuopos), kuris išsigelbėjo tik sugriovęs į miestelį vedantį tiltą ir privertęs švedus persikelti per upę;[10] didžioji lietuvių pajėgų dalis su dauguma gyventojų paliko miestelį prieš pat švedų atvykimą. Persikėlęs per upę, Karolis įkūrė stovyklą ir miestelio aikštėje paliko tik 40 vyrų kaip sargybą.[11] Prieš pat vidurnaktį, 23.00 val.,[9] Oginskis netikėtai užpuolė miegančius švedus; nuo 1 000[12] iki 2 000[13] jo raitelių įsiveržė į miestelį ir sukėlė paniką, išžudydami švedų arklius ir padegdami namus. Miestelio aikštę, kuriai grėsė visiškas apsupimas, išgelbėjo atbėgę švedų dragūnai, kurie išstūmė lietuvius.[8]
Švedijos karalius Karolis XII, kuris vedė savo kariuomenę ir užpuolė Tryškius.
Netrukus Karolis asmeniškai pasirodė su didžiąja kavalerijos dalimi ir sparčiai kontratakavo.[8] Atvyko daugiau švedų kariuomenės, o lietuviai po valandą trukusios kovos buvo nugalėti.[14] Jie buvo persekiojami dar apie penkis kilometrus, kol susirėmimai baigėsi.[8] Oginskis neteko 140 vyrų ir pasitraukė Kauno link.[15][16] Kitą rytą gretimuose kaimuose buvo rastas būrys sužeistų lietuvių.[15] Persekiodami Oginskį, švedai nusiaubė ir sudegino Kelmę.[17]
Pasekmės
Karolis privertė Oginskį bėgti iš Kauno link Vilniaus, po to paliko mieste 1300 karių Humerhilmo vadovaujamą įgulą ir, turėdamas tik kelis bendražygius, grįžo atgal pas Kurše, už 280 km, įsitvirtinusias pagrindines pajėgas.[18][8] Nors visiškai sunaikinti Grigaliaus Antano Oginskio pajėgų nepavyko, jos buvo sėkmingai išstumtos iš Žemaitijos, tačiau netrukus grįžo į Kauno apylinkes ir surengė keletą kautynių su ten dislokuotais švedų kariais.[c][19] Nepaisant to, Kaune buvo įkurta svarbi Švedijos priešakinė operacijų bazė.[20]
Pastabos
↑Dažnai vyko susirėmimai; be kitų atvejų, buvo pranešta, kad prie Kretingos Meijerfeldą užpuolė 2 000 lietuvių.[4][5]
↑Švedų pėstininkai, nors ir važiavo rogėmis, nesugebėjo pasivyti raitelių; jie atvyko tik po mūšio.[8]
↑1702 m. sausio 17 d. 110 švedų raitelių sunaikino Punios lietuvių kavalerijos kuopą, žuvo 30–40 lietuvių; po trijų dienų 600 kazokų užpuolė 80 švedų tame pačiame kaime, bet buvo atremti. Žuvo 60–70 kazokų, o švedų – tik 3.[19]
.jpg)
