Trečiasis suirutės laikotarpis(Trečiasis tarpuvaldis) – Senovės Egipto istorijos etapas tarp Naujosios ir Vėlyvosios karalysčių. Jo apytikrės ribos yra 1070–664 m. pr. m. e. Tradicinėje chronologijoje jis apima XXI–XXV-ają dinastijas.
Politinė raida
Egiptas susiskaldymo laikotarpiu VIII a. pr. m. e. vid.
Jau XX (Ramezidų) dinastijos laikais prasidėjo nesutarimai sostinėje tarp faraonų ir Amono žynių, kurie įgijo vis didesnę valdžią. Tikriausiai tai lėmė, kad po Ramzio XI mirties Tėbuose nebeliko faraono, o Žemutinio Egipto valdovu apie 1070 m. pr. m. e. tapo Smendis, kurio sostinė buvo Tanio miestas, tuo tarpu žyniai ir toliau viešpatavo Aukštutiniame Egipte. Smendis žinomas kaip XXI (Tanio) dinastijos įkūrėjas. Archeologiniai radiniai nerodo buvus priešiškumo tarp Tanio valdovų ir Tėbų Amono žynių. Kartais jie buvo susiję giminystės ryšiais. Šiuo metu Karalių slėnio kapai Tėbų nekropolyje galutinai buvo išplėšti. Tai pabaigė patys Amono žyniai, kurie surinko karališkąsias mumijas ir palaidojo jas slėptuvėje prie Deir al Bachri ir kitą grupę − slėptuvėje Amenchotepo II kape (išskyrus Tutanchamoną, kurio kapo vieta buvo užmiršta).
Egipto gyvenime vis labiau įsigalėjo svetimšaliai. Tarp jų buvo libiai, kilę iš vakarinių dykumų. Apie 950 m. pr. m. e. vienos jų genties, mešveš, atstovas ir Bubasčio valdovas Šošenkas I įkūrė XXII (libių) dinastiją ir suvienijo Egiptą su stipria valdžia. 837 m. pr. m. e., po Osorkono viešpatavimo, vienybės vėl nebepavyko išlaikyti ir šalyje kilo pilietinis karas. Nors XXII dinastija išlaikė valdžią Žemutiniame Egipte, Aukštutiniame įsigalėjo atskira dinastinė atšaka (XXIII dinastija). Tačiau tiek XXII, tiek XXIII dinastijos nebuvo labai stiprios, ir VIII a. pr. m. e. viduryje visas Egiptas suskilo į daug smulkių valstybėlių. XXII dinastija liko valdyti iš Tanio, XXIII dinastija – iš Tėbų, naujai įsikūrusi XXIV dinastija – iš Sajo. Be šių, buvo kelios tradiciškai nenumeruojamos dinastijos, kurios valdė iš Hermopolio, Herakleopolio, Busirio, Leontopolio.
Nusilpęs Egiptas tapo masalu augančioms aplinkinėms imperijoms. Ypač smarkiai augo Kušo karalystė pietuose, kurios valdovas Pijė732 m. pr. m. e. surengė grandiozinį žygį į šiaurę ir nukariavo visą Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą. Jis paskyrė vietos kunigaikščius savo vietininkais, tačiau jo dinastijos sostinė buvo ne Egipte, o Kuše (Napatoje). Tai – XXV (Kušo) dinastija. Tokiu būdu, Egiptas pirmą kartą istorijoje ėmė priklausyti kitai valstybei, tapo kitos valstybės provincija. Kušitams valdant, suvienytoje teritorijoje atgimė menas ir kultūra, kurioje kūrybiškai maišėsi egiptiečių ir Nubijos kultūros elementai.
Tuo pat metu šiaurės rytuose augo Asirijos galia. 671 m. pr. m. e. asirai užpuolė kušitų valdomą Egiptą (tuo metu faraonu buvo Taharka), o 664 m. pr. m. e. laimėjo karą, užimdami Memfį ir Tėbus, išvydami Taharkos įpėdinį Tanutamoną. Kušo valdovai ir toliau liko valdyti savo valstybę iš Napatos, tiesa, jau be Egipto. Asirai savo vietininkais visame Egipte paskyrė Sajo vietininką Psametiką I, kuris netrukus paskelbė nepriklausomybę nuo Asirijos ir įkūrė XXVI dinastiją (arba Vėlyvąją karalystę).
Silpnumo laikotarpiu valdžiusios dinastijos
XXI dinastijos faraono Psusenio I auksinė pomirtinė kaukė iš Tanio
.jpg)
