Vakarinio Sichuan valstybės, tarp kurių ypač žinoma Rytinių moterų (kin. Dongnu) valstybė
Monyul valstybė dab. Butane ir Arunačal Pradešo vakarinėse srityse, apie VI a. pr. m. e. sukurta monpa tautos.
Fan valstybė, nuo paskutiniųjų a. pr. m. e. susikūrusi Jarlungo slėnyje (į šiaurę nuo Butano), kurią sukūrė tibetiečių gentys, ir kurią valdė legendinė Njatrių dinastija.
Jau legendinių Fan valstybės valdovų laikais ji gana stipriai plėtėsi. VII a. Njatrių dinastijoje pasirodo pirmieji istoriniai valdovai, kurie pradeda kurti tikrą galingą imperiją: ilgainiui užimamos visos šioje teritorijoje egzistavusios gentinės valstybės ir Tibetas nepaprastai išsiplečia. Tai – Tibeto imperijos pradžia.
Imperijos įkūrėju pagrįstai laikomas karalius (Tibete tituluojamas cenpu) Songcenas Gampo, kuris įvykdė svarbias administracines reformas, privertė Tangų Kinija imperatorių išleisti sau į žmonas princesę Wenchen, kuri introdukavo šalyje budizmą, jo įsakymu buvo sukurtas Tibetiečių raštas, pagrįstas Indijos raštų sistema.
Po neilgo Garų klano viešpatavimo į valdžią atėjo kitas žymus valdovas – Trisong Decenas, kuris labai sustiprino budizmo pozicijas šalyje. Jo pakviestas Kašmyro išminčius Padmasambhava atnešė tibetiečiams labai priimtiną budizmo atšaką – vadžrajaną, kuri davė impulsą formuotis labai savitam Tibeto budizmui. Padmasambhavos mokymas inspiravo „raudonkepurių“ sektos Njingmapa susiformavimą.
Po paskutinio Njatrių dinastijos valdovo Lang Darmos mirties Tibetas ėmė byrėti. Prasidėjo periodas, istorikų vadinamas „duobe“ arba „įgriuva“. Apie jį žinoma labai nedaug, mat Tibete nebeliko centrinės valdžios, o visa teritorija pasidalinta tarp karališkosios dinastijos palikuonių, kurie ėmė valdyti smulkias valstybėles: Gugę (Ngario sritis), Ladaką, Lasą, Jarlungą, Giulsę (kin. Gusiluo) ir pan.
Visgi kultūrinėje plotmėje tai vienas brandžiausių Tibeto istorijos laikotarpių, mat tuo metu galutinai įsitvirtino budizmas. X–XI a. vyko tikra religinė reformacija, mat atskirų valstybėlių karaliai kviesdavosi išminčius iš Indijos ir Kašmyro, o šie atsinešdavo tuo metu naujausias vadžrajanos doktrinas: Kalačakra sistemą, Avalokitešvaros garbinimą. Dėl to susiformavo trys naujos religinės sektos – Sakjapa, Kadampa ir Kagjupa. Jos rėmėsi naujais budistinių tekstų vertimais ir išskyrė save nuo senąja tradicija besiremiančių Njingmapa pasekėjų. Tuo metu reformų patyrė ir tradicinė tibetiečių religija – bonas.
Tibeto okupacija yra ginčytinas istorinis faktas ir to laikotarpio politiniai įvykiai ir teritorijos statusas yra plačių diskusijų ir interpretacijų subjektas.
