Taikaus plaukimo teisė - tiek pakrantės, tiek ir neturinčių priėjimo prie jūros valstybių laivų teisė naudotis taikaus plaukimo teritorine jūra galimybe. Vienas pamatinių jūrų teisės principų.
Reguliuoja 1982 m. Jūrų teisės konvencija (3 skyrius „Taikus plaukimas teritorine jūra“, 17-19 straipsniai). Plaukimas laikomas taikiu, jei nekelia grėsmės pakrantės valstybės taikai, tvarkai ir saugumui. Toks plaukimas turi būti vykdomas vadovaujantis Jūrų teisės konvencija ir kitomis tarptautinės teisės normomis.
Pagal susitarimą povandeninės transporto priemonės (povandeniniai laivai), plaukiančios taikiai, turi pakilti į paviršių ir parodyti savo vėliavas.[1]
Grėsmė pakrantės valstybės taikai
Laikoma, kad kitos valstybės laivo plaukimas kelia grėsmę pakrantės valstybės taikai, tvarkai ar saugumui, jei teritorinėje jūroje jis dalyvauja viename iš šių veiksmų:
grasina jėga ar panaudoja jėgą prieš pakrantės valstybės suverenitetą, teritorijos vientisumą ar politinę nepriklausomybę, ar kitaip pažeidžia tarptautinės teisės principus, įtvirtintus Jungtinių Tautų Chartijoje;
bet kokiuose manevruose ar pratybose, naudodamas bet kokios rūšies ginklus;
bet kokiame informacijos rinkime, keliančiame grėsmę pakrantės valstybės gynybai ar saugumui;
bet kokioje propagandoje, nukreiptoje prieš pakrantės valstybės gynybą ar saugumą;
orlaivio paleidime, nusileidime ar priėmime į laivą;
karinio prietaiso paleidime, nusileidime ar priėmime į laivą;
bet kokios prekės ar valiutos pakrovime arba iškrovime bei asmens įsodinime į laivą ar išsodinime iš jo, pažeidžiant pakrantės valstybės muitinės, mokesčių, imigracijos ar sanitarijos įstatymus ir kitus teisės aktus;
bet kokiame sąmoningame ir stambiame aplinkos teršime, prieštaraujančiame šiai Konvencijai;
