Steponas III Didysis (Štefanas Didysis arba Šventasis; rumun. Ștefan cel Mare, 1429–1504 m. liepos 2 d.) – vienas iš iškiliausių Moldavijos kunigaikštystės valdovų.
Šalį valdė 47 metus. Visą šį laikotarpį kovojo už Moldavijos kunigaikštystės nepriklausomybę. Vykdė centrinės valdžios stiprinimo politiką ir slopino didikų opoziciją. Sėkmingai priešinosi stipresniems varžovams – Osmanų imperijai, Lenkijai, Vengrijai. Stepono Didžiojo, kaip vado, diplomato ir politiko, talentų dėka Moldavijos kunigaikštystė sugebėjo ne tik išlaikyti nepriklausomybę, bet ir tapo reikšminga politine jėga Rytų Europoje. Jis buvo Valakijos valdovo Vlado „Drakulos“ Tepešo sąjungininkas.
Sosto reikalai
Petras III Aronas, Stepono Didžiojo dėdė, nužudė savo brolį, kad užimtų sostą. Petras Aronas, kaip ir daugelis jo pirmtakų, pasirodė esąs pasyvus valdovas, kuriam mažai rūpėjo kunigaikštystės reikalai, ekonominis vystymasis. Net palyginti nedidelė duoklė Turkijai, Moldavijai pasirodė sunki našta, o didikų savivalė neleido šaliai normaliai vystytis.
1457 m. Steponas įžengė į Moldaviją su šešių tūkstančių armija. Pagrindines šios kariuomenės pajėgas parūpino Valakijos valdovas Vladas „Drakula“ Tepešas. Petro Arono armija buvo nugalėta pirmiausiai Dolžesto mūšyje 1457 m. balandžio 12 d., o po dviejų dienų Orbiko mūšyje (netoli Noamco). Pats Petras Aronas pabėgo į Lenkiją. Į sostą įžengė Stefanas, kurį, anot kronikų, pasveikino Moldavijos krašto susirinkimas ir palaimino metropolitas Feoktistas.
Šalies stiprinimas
Į sostą įžengęs naujasis valdovas ėmė stiprinti šalį. Surengė keletą karinių išpuolių prieš Lenkiją. Grasindamas užimti ginčijamas teritorijas, privertė Lenkiją sudaryti taikos sutartį. Apribojo bajorų įtaką, o su tais, kurie rodė nepasitenkinimą, pasielgė griežtai. Valstiečiai gavo „laisvųjų“ statusą. Stepono vadovaujama kariuomenė buvo reformuota. Artilerijos daliniai buvo sukurti iš užsienio samdinių. Buvo pastatyta daug naujų tvirtovių, o esamos sutvirtintos.
Rašytiniai šaltiniai liudija apie žemės ūkio, gyvulininkystės, vynuogininkystės ir bitininkystės raidą. Žuvininkystės produktai dažnai minimi valdovo chartijose ir prekybos privilegijose. Didėjant žemės ūkio produkcijos apimčiai, reikėjo sudaryti sąlygas parduoti perteklių. Miestuose vyko mugės, atgaivinti didieji prekybos keliai, skatinę ekonomikos augimą ir miestų klestėjimą. Vystėsi tranzitinė prekyba, kuri buvo naudinga šaliai, nes keliuose buvo renkami muitai ir rinkliavos. Stepono laikais vystėsi ir rankdarbiai. Plačiai paplito metalo gavyba ir apdirbimas, ginkluotė, keramika, audimas ir kt. Dauguma druskos kasyklų buvo papėdėje prie Moldovos, Bistricos upių, bei Pruto aukštupio.
Steponas Didysis vykdė griežtą finansinę politiką. Išleido dvi monetų serijas: centus (Mold. penny) ir puspenius (Mold. Zhumetate de penny), kurios buvo kaldintos Sučiavos kalykloje 1457–1476 ir 1480–1504 m. pagamintas iš aukštos kokybės sterlingo sidabro.
Pagal rastus Venecijos dokumentus, Stepono Didžiojo laikais Moldavijos laivynas buvo Viduržemio jūroje ir plaukė į Veneciją ir Genują.[1]
Šaltiniai
Nuorodos
