Solutro kultūra arba Soliutrė kultūra – vėlyvojo paleolitoarcheologinė kultūra, pavadinta pagal Solutre (Sona ir Luara, Prancūzija) rastą priešistorinio žmogaus stovyklavietę, kuri radiokarboniniu metodu datuota 18–15 tūkstantmečiu pr. m. e. Šią kultūrą pagal būdingiausius archeologijos radinius pirmasis išskyrė Gabrielis de Mortiljė.[1]
Arealas
Kultūra pakeitė Gravetės kultūrą ir buvo paplitusi Europos vakaruose ir pietuose (Prancūzijoje ir Ispanijoje), kai šiaurinėje jos dalyje dar vyko ledynmetis. Pastarojoje žmonės apsigyveno tik vėlesniu, t. y. Madleno laikotarpiu. Solutro kultūra kartais siejama su kiek vėlesne viena ankstyviausių Šiaurės Amerikos paleoindėnų kultūrų – Kloviso kultūra, stengiamasi nustatyti galimus jų ryšius.
Kultūra
Solutro kultūrai būdingi kruopščiai apdirbti titnago ir kaulo dirbiniai. Lauro lapo formos makrolitai, o vėliau ir mikrolitai, matyt, turėjo įvairią paskirtį – tai galėjo būti ir ietigalis, ir strėlės antgalis, ir peilis, ir gremžtukas. Išmokus pragręžti kaulą atsirado adata su skylute, žvejybos kabliukas, kiti smulkūs kaulo dirbiniai, leidę pagerinti ir kitų gaminių kokybę.