Skonio receptoriai – vieni iš cheminių receptorių, kurie jautrūs tam tikroms maiste ir skysčiuose esančioms cheminėms medžiagoms. Žmogaus ir žinduolių cheminiai receptoriai yra burnoje. Juos sudaro ant liežuvio išsidėstę svogūnėliai, kurių daug yra liežuvio speneliuose, šiek tiek kietajame gomuryje, ryklėje ir antgerklyje. Skonio svogūnėlį sudaro kelios pailgos skonio jutimo ir atraminės ląstelės bei plaukelių šluotelės. Receptorius yra baltymas glikoproteinas, kuris susijungia su atitinkama molekule, susidaro tam tikri elektrocheminiai pokyčiai, dėl to su skonio ląstelėmis besijungiančių sensorinių nervų skaidulose generuojami nerviniai impulsai. Šie nerviniai impulsai keliauja į galvos smegenų viršugalvinę skiltį. Egzistuoja populiarus mitas, kad ant liežuvio yra tam tikros atskiro skonio zonos. Iš tikrųjų, įvairius skonius atpažįstantys svogūnėliai su skonio ląstelėmis yra pasiskirstę po liežuvį vienodai.
Skiriami penki pagrindiniai skoniai:
- kartus;
- rūgštus;
- sūrus;
- saldus;
- umami.
Paskutinysis skonio pojūtis sukeliamas laisvųjų gliutamatų, esančių brandintuose ar fermentuotuose maisto produktuose, taip pat – aminorūgšties natrio gliutamato, maisto papildo, atrasto 1907 metais. Japoniškoje bei kiniškoje virtuvėse šis skonis yra kulinarijos pagrindas, tačiau kitose kultūrose nėra taip paplitęs.
Taip pat skaitykite
