Skaistykla – katalikų ir kai kurių kitų krikščioniškų konfesijų tikybose - pomirtinė vieta ar būvis, kuriame nusidėjusių, tačiau amžino pasmerkimo neužsitraukusių, žmonių sielos apsivalo per kančią. Laikas, kurį mirusysis turi praleisti skaistykloje, priklauso nuo jo nuodėmių gausos ir sunkumo. Perėjęs skaistyklą, mirusysis įžengia į Rojų - amžinosios palaimos vietą.
Biblijoje skaistykla tiesiogiai neminima. Katalikų teologai grindžia skaistyklos idėją žodine perdava, užfiksuota Bažnyčios Tėvų raštuose, ir kai kuriomis Šv. Rašto ištaromis (2 Mak 12:43-46, Mt 12:32, 1 Kor 3:11-15).[1] Tačiau Makabiejų knygų protestantai nelaiko kanoniškomis, o vieta iš Laiško korintiečiams ginčijama tuo, kad ten kalbama apie Paskutinįjį Teismą.
Atitikmenys kitose religijose
Barzachas – islame. Skaistykla buvo tikima ir zoroastrizme bei orfizme.[2]
Skaistykla literatūroje
- Dantės "Dieviškojoje komedijoje" pasakotojas, lydimas romėnų poeto Vergilijaus ir mirusios mylimosios Beatričės, pereina Pragarą, Skaistyklą ir Rojų - visas tris katalikų doktrinoje numatytas pomirtinio gyvenimo vietas. Skaistykla Dantės poemoje vaizduojama kaip nepaprastai aukštas kalnas, kurio viršūnėje yra Edeno sodas. Skaistyklą poetas įkurdino tuo metu neištyrinėtoje Pietų pusrutulio dalyje.
- Viljamo Šekspyro dramoje „Hamletas“ pagrindiniam herojui pasirodo jo tėvo - neseniai nužudyto Danijos karaliaus - dvasia, kenčianti skaistykloje. Tėvo šmėkla įpareigoja sūnų atkeršyti žudikui - sostą paveldėjusiam Klaudijui.
Išnašos
