Miestelio vardas kilęs nuo žodžių skaisti („šviesi, graži, ryški“) + giria („didelis miškas“). Skaistgirio pavadinimas vieniems siejasi su buvusia pagonių šventviete, kitiems, ypač vietos gyventojams, reiškia senovėje čia buvusi skaistų (gražų) mišką.[3] Pasakojama, kad vardas kilęs nuo gražaus pušyno, augusio dabartinės bažnyčios vietoje ir vadinto Skaisčia giria. Iki 1930 m. oficiali forma buvo Skaisgirys, vėliau – Skaisgiris[4], o XX a. 2-ojoje pusėje nusistovėjo Skaistgirys.
Skaistgiryje 1963 m. įkurtas pirmasis Lietuvoje 10 ha miestelio parkas, jame amfiteatras – vasaros estrada. Parkas vadinamas jo įkūrėjo buvusio kolūkio pirmininko Jono Viliūno vardu. Gilios aplinkos grožio puoselėjimo tradicijos; 1965 m. skaistgiriečiai pirmieji Respublikoje apdovanoti už tvarkingą ir gražią aplinką.
Miestelis garsėja dolomitais (yra dolomito telkinys, Skaistgirio dolomito karjeras), Uolyno kalnu, švaraus vandens karjeru.
Istorija
Minimas nuo 1426 m. Livonijos-LDK sienos sutartyje, liko Ordino pusėje iki 1473 m. Pirmoji Skaistgirio bažnyčia pastatyta apie 1714 m. Miestelis garsėjo Šv. Jurgio ir Šv. Martyno atlaidais. XIX a. miestelis buvo Šiaulių apskrities Žagarės valsčiuje.[5]
Sovietmečiu buvo „Pergalės“ kolūkio centrinė gyvenvietė. Tai buvo pirmoji kaimo tipo gyvenvietė Lietuvoje, tvarkyta pagal rajoninio išplanavimo schemą. 1965 m. jai suteiktas geriausiai tvarkomos gyvenvietės titulas (konkursą surengė „Tiesos“ dienraštis). Pastatyti kolūkio kultūros namai, įrengtas visuomeninis muziejus.
Apie Skaistgirį yra įdomi vakarų aukštaičių šiauliškių šnekta, kurioje sumišę priebalsiai š, ž, č, dž ir s, z, c, dz. Didžiojoje šnektos dalyje visai nėra š, ž, č, dž. Taip, tariama ązuols („ąžuolas“), pradze („pradžia“), bet krūmš („krūmas“), lažda („lazda“).