Po instituto baigimo, 1951–1957 m., dirbo tenai Tapybos katedroje.
Nuo 1952 m. aktyviai įsijungė į Lietuvos meninį gyvenimą: dalyvavo respublikinėse parodose, kartu su kitais dailininkais atstovavo to meto Lietuvos dailę Rygoje, Taline, Maskvoje ir kitur.
"Natiurmortas su gėlėmis ir žaliu obuoliu", al. kart., 65 x 50 cm, 1992 m.
1954 m. priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. 1982 m. apdovanotas „Švyturio“ žurnalo premija už piešinius ir plakatus[2].
Surengė personalinių parodų: 1983 m. Vilniaus Dailės parodų rūmuose (dabar – ŠMC), 1987 m. Vidaus reikalų ministerijos kultūros namuose, 1988 m. profsąjungos mokykloje.
Pomirtinės parodos: 2003 m. „Laiptų“ galerijoje, 2013 m. „Kunstkamera“ galerijoje.
Daugelis dailininko kūrinių sukurta plaukiojant tolimųjų reisų laivais, kuomet jūroje, kaip įgulos dailininkas, jis praleisdavo po kelis mėnesius. Autoriaus kūryboje, be fiksuojamų kelionių vaizdų, dominuoja marinos. Jūra – mėgstamiausias dailininko motyvas. Tapytojo kūriniuose juntamos jo mokytojo Vytauto Mackevičiaus įtakos. Sąsajų galima rasti su Alfonso Motiejūno kūrybos darbais ar ankstyvąja Augustino Savicko kūryba.
S. Gračiovo darbų yra Lietuvos dailės muziejuje bei privačiose kolekcijose Kanadoje, JAV, Vokietijoje, Australijoje, Japonijoje, Olandijoje ir kitur.
