Senosios Įpilties piliakalnis ir gyvenvietė, kitaip Įpilties, Impilties piliakalnis, vadinamas Pilies kalnu (valstybės saugomas kultūros paminklų kompleksas: unikalūs kodai: komplekso – 23781, piliakalnio – 5243, papėdės gyvenvietės – 23782; senieji registro kodai – A437KP: A437K1P, A437K2P; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR525) – piliakalnis ir gyvenvietė šiaurės vakariniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Senosios Įpilties kaime, Šventosios intako Įpilties upelio dešiniajame krante, į vakarus nuo kelio 218Kretinga–Skuodas, 11 km į šiaurę nuo Darbėnų, prie buvusio vandens malūno tvenkinio. Vienas gražiausių ir įspūdingiausių Žemaitijos piliakalnių.
Pasiekiamas nuo Laukžemės pusės atvažiavus į Senąją Įpiltį, centre pasukus į kairę šiaurės vakarų kryptimi, už 500 m, yra priekyje, dešinėje, už tvenkinio.
Įrengtas aukštumos kyšulyje, įsiterpiančiame į Įpilties upelio vingį, kuris puslankiu supa piliakalnį iš šiaurės rytų, rytų ir pietų pusių. Šlaitai statūs, 6–10 m aukščio. Aikštelė ovali, pilga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 60×40 m dydžio. Ją žiedu juosia pylimas, kuris šiaurės vakarų pusėje, nuo aukštumos 8–10 m aukščio ir 36–40 m pločio, o nuo tvenkinio pusės – 3 m aukščio ir 15 m pločio. Pylimo kauburiu eina iki 3,3 m pločio ir 0,6 m gylio griovys.[1] Pylimo vakarinėje dalyje yra įvažiavimo į pilį vieta, o rytinėje dalyje link upės vedančio išėjimo vieta.
Pilies kalnas prie Įpilties upės
Aikštelė ir pylimai dirvonuoja, šlaitai apauga medžiais, rytinėje dalyje apardyti bebrų urvų.
Į šiaurę – šiaurės vakarus nuo piliakalnio 5 ha plote plyti papėdės gyvenvietė. Ji nenaudojama, dirvonuoja. Pietinęje dalyje šalia piliakalnio stovi dekoratyvinė skulptūra „Kuršis“ (autorius Raimundas Puškorius), pastatyta 2003 m. minint Įpilties vardo pirmo paminėjimo 750 metines. Vakarinėje gyvenvietės dalyje 2007 m. įrengta skulptūrinė kompozicija „Alka“ (dailininkė Ieva Vasauskienė, architektas Alfredas Gytis Tiškus).[2] Gyvenvietės vakarinėje papėdėje stovi informacinis stendas.
1933–1934 m. ištirtas apie 1000 m² plotas, padarytas skersinis abiejų pylimų pjūvis ir tyrinėta pilies aikštelė. Aikštelėje rasta lipdytos ir žiestos keramikos, geležiniųstrėlių antgalių,[6]sidabrinisilgasis. Pylime fiksuoti 8 pagrindiniai jo tvirtinimo etapai. Pirmasis pylimas buvo sukrautas iš stambių akmenų, 1,5 m aukščio, 2,5 m pločio. Vėliau jis buvo aukštinamas ir plečiamas į išorę, užpilant molio sluoksnį. Supiltas gruntas buvo tvirtintas medžių rąstais, pylimo paviršius grįstas akmenimis. Pilies vartus sudarė vakarinėje piliakalnio dalyje tarp pylimų įrengtas 8 m ilgio, 3 m pločio, 1,8 m aukščio tunelis su ąžuolinių stulpų sienomis, 25-40 cm skersmens rąstų lubomis, akmenimis išgrįstu grindiniu. Sudegę vartai buvo užversti ir viršuje įrengti nauji.[7]
1998 m. ištirtas 6 m² plotas, išgręžti 54 gręžiniai. Nustatyta, kad piliakalnio aikštelėje kultūrinio sluoksnio yra apie 1 m, o papėdės gyvenvietėje – 0,4 m storio. Rasta lipdytos ir žiestos keramikos, geležinio dirbinio ir žalvarinio smeigtuko dalys, sudegusų grūdų.[8]
2003 ir 2007 m. papėdės gyvenvietėje ištirtas 4 m² plotas, aptikta sunaikinto kultūrinio sluoksnio pėdsakų, šlako, II tūkstantmečio pradžios lipdytos ir XVI–XVIII a. žiestos keramikos.[9]
Piliakalnis siejamas su viduramžių rašytiniuose šaltiniuose minima Impilties (Empilten, Ampillen, Ampilten) vietove. Impilties vardas pirmą kartą paminėtas Kuršo vyskupo Heinricho 1253 m. balandžio 5 d. rašte Livonijos ordino magistrui dėl pietinių Kuršo žemių pasidalijimo. Pagal tą dokumentą ji atiteko Livonijos ordinui.
Įpiltis priklausė kuršių Duvzarės žemei ir, manoma, buvo šio regiono pagrindinė tvirtovė. Kuršiams 1260 m. sukilus, ji tapo viena pagrindinių sukilėlių pilių. 1263 m. pilies įgulai pasitraukus į Lietuvą, kryžiuočiai pilį užėmė ir sudegino.[11]
Susiformavus Senosios Įpilties kaimui, piliakalnis su papėdės gyvenviete pateko į žemės naudmenas, buvo ariami. Piliakalnis žymimas Palangos seniūnijosXVIII a. II pusės inventoriuje. 1933–1934 m. generolo V. Nagevičiaus vykdomi piliakalnio archeologiniai kasinėjimai Įpiltį plačiai išgarsino. Apie tyrimus rašė Lietuvos spauda, jų stebėti vyko ekskursijos, buvo atvykę valstybės veikėjai, Latvijos mokslininkai.[12]1935 m. žemės savininkai pasižadėjo Valstybės archeologijos komisijai piliakalnio nebearti, o gyvenvietės teritorija buvo ariama iki pat XX a. pabaigos.
1972 m. piliakalnis su gyvenviete paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR525).[13]1992 m. piliakalnis, 1997 m. – gyvenvietė registruoti kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše (A437KP), 1998 m. – paskelbti kultūros paminklų kompleksu, kuris 2005 m. pripažintas valstybės saugomu, o 2007 m. patvirtintas išskirtinę kultūrinę vertę turinčiu kultūros paveldo objektu.[14]
↑Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius: Mintis, 1975. – T. 2. – P. 69 (Nr. 238) Lietuvos piliakalniai: Atlasas. – Vilnius, 2005. – T. 1. – P. 446–447
↑Gintautas Zabiela. Scandinavian arrowheads in Lithuania. – Archaeologia Baltica. – Vilnius, 1997. – T. 2. – P. 133–135
↑Jonas Puzinas. Archeologiniai Impilties tyrinėjimai. – Tautos mokykla – 1934. – Nr. 20. – P. 388–391 Jonas Puzinas. Šis tas iš Įpilties tyrinėjimų. – Židinys – 1934. – Nr. 10. – P. 322–323 Jonas Puzinas. Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys. – Senovė. – Kaunas, 1938. – T. 4. – P. 294–297 Jonas Puzinas. Vl. Nagius Nagevičius kaip archeologas. – Generolo gydytojo Vlado Nagiaus Nagevičiaus gyvenimo ir darbų apžvalga. – Putnamas, 1962. – P. 248–250
