Seklumomis įvardinamos įvairaus gylio, kilmės ir apimties vietos. Vandenynuose seklumomis vadinamos žemyninės Žemės plutos struktūros, juosiamos vandenyninės plutos (pvz., Seišelių sekluma), nugrimzdę koraliniai atolai (pvz., Robi ir Vaitupu sekluma Tuvalu salose), priekrančių teritorijos, kuriose yra jūrų srovių išskalautų smulkių uolienų (pvz., Rasytės, Klaipėdos, Slupsko seklumos Baltijos jūroje),[1] ar vietos prie didelių upių žiočių, kur suklostoma daug nešmenų (barai). Dideli tokių seklių vietų plotai vandenyne dar vadinami bankomis. Kitos seklios jūrų vietos yra koraliniai rifai, povandeninės nerijos.
Seklios ežerų pakrantės vadinamos atabradais, jūrų ir vandenyno – šelfu. Upių vagos seklumos, kur į paviršių išeina akmenys yra rėvos.
Laivyboje seklumomis vadinamos bet kokios vietos, mažesnės už laivo grimzlę (ar nedaug ją teviršijančios), kur laivas gali užplaukęs nebepajudėti iš vietos.
.jpg)
