Satrapas (nuo sen. gr.σατράπης < iranėnų *kšatra-pa 'žemės valdytojas') – vienas iš aukščiausių pareigūnų Senovės Persijoje valdant Achemenidams. Jis buvo provincijos (satrapijos) vietininkas, turintis aukščiausią administracinę, teisinę ir karinę valdžią. Valdovas satrapu dažniausiai skirdavo savo giminės arba aukštuomenės narį. Pavaldžioje teritorijoje jis buvo atsakingas už mokesčių rinkimą, kariuomenės išlaikymą, buvo aukščiausiasis teisėjas, turėjo teisę kaldinti monetas.[1][2]
Istorija
Persijos skirstymas į satrapijas buvo įvestas Achemenidų dinastijos laikais (558–330 m. pr. m. e.). Didžiulę imperiją sukūręs Darijus I šioje valdymo sistemoje įvedė tvarką. Jo 20 satrapijų maždaug atitiko užkariautąsias šalis, kurios išlaikė savo įstatymus ir kalbą, bet mokėjo mokesčius centrui.
Praturtėjusių ir įtakingų satrapų rankose sutelkta didžiulė galia skatino separatizmą ir dažnus maištus, iš kurių pagarsėjo Didysis satrapų sukilimas, kilęs 366 m. pr. m. e. prieš Artakserksą II. Persiją užkariavęs Aleksandras Makedonietis išsaugojo šią sistemą, iš satrapų atėmęs karinę valdžią.[2] Tokio valdymo buvo laikomasi Seleukidų valstybėje, Partų karalystėje, Sasanidų imperijoje, nors jų valdžioje satrapų svarba susilpnėjo.
Su žodžiu „satrapas“ pradėta sieti žiaurią tironiją ar demonstratyvią puikybę,[3] o šiuolaikinė jo vartosena yra menkinanti ir nukreipta prieš bet kurį pavaldinį ar vietinį valdytoją, dažniausiai su nepalankia piktnaudžiavimo potekste.[4]
↑Butterfield, Jeremy, red. (2015). „satrap“. Fowler’s Dictionary of Modern English Usage (4 leid.). Oxford University Press. p. 724. ISBN978-0-19-966135-0.