Rutgeris Haueris (ol.Rutger Oelsen Hauer; 1944 m. sausio 5 d. – 2019 m. liepos 19 d.) – vienas žinomiausių Nyderlandų kino aktorių, taip pat režisierius, prodiuseris ir scenarijų autorius.
Haueris gimė aktorių šeimoje (turi 3 seseris), jo tėvai taip pat dėstė koledže teatro dramaturgiją. Jau 11 metų jis debiutavo teatro scenoje. Buvo maištingas paauglys ir, būdamas 15, pabėgo iš namų, įsidarbino savo dėdės laive ir beveik metus plaukiojo jūrose. Apkeliavęs nemažai šalių, jis atskleidė savo talentą užsienio kalboms (dabar, be gimtosios olandų ir fryzų, jis laisvai kalba angliškai, vokiškai ir prancūziškai). Vis tik Haueriui nepavyko tapti jūreivių – tam sutrukdė jo daltonizmas.[1]
Haueris grįžo namo ir ėmė lankyti vakarinę mokyklą, o dienomis dirbti įvairius pagalbinius darbus. 1962 m. jis įstojo į teatro institutą Bazelyje, dar po 2 metų buvo paimtas į kariuomenę, iš kurios simuliuodamas psichinę ligą (draugo gydytojo dėka) buvo paleistas.
1967 m. Haueris ėmė vaidinti teatre (1973 m. jame pats pastatė 2 pjeses), o 1968 m. – ir kine. 1969 m., gavęs pagrindinį vaidmenį TV seriale „Floris“, jis palaipsniui tapo žinomas visoje šalyje. Netrukus jis susipažino su režisieriumi Paul Verhoeven, su kuriuo sėkmingi bendradarbiavo daugiau kaip dešimtmetį ir filmavosi daugelyje jo filmų. 1973 m. juosta „Turkiški saldumynai“ buvo nominuota Oskarui ir yra laikoma vienu geriausiu visų laikų Nyderlandų filmų, o Haueris ir Verhoevenas tapo žinomi visame pasaulyje. Jie kartu bendradarbiavo kuriant filmus „Keetje Tippel“ (1975), „Soldaat van Oranje“ (1977), „Purslai“ (1980) ir „Kūnas ir kraujas“ (1983) – skirtingo žanro, tačiau pripažinimą jiems abiem atnešusiuose darbuose. Patekęs į Holivudą, Verhoevenas ketino kviesti Hauerį filmuotis jo pirmajame darbe „Robotas policininkas“, tačiau vėliau susipyko dėl kūrybinių skirtumų. 2006 m. aktorius atmetė jo pasiūlymą vaidinti filme „Juodoji knyga“.[2]
Sulaukęs sėkmės, aktorius nusprendė siekti tarptautinės karjeros: „Nyderlanduose sukuriama nuo 5 iki 10 filmų per metus ir aš pažįstu visus režisierius“.[3] Pradžioje jis pasirinko Vakarų Vokietiją, suvaidino trijuose filmuose, tačiau nusprendė tuo neapsiriboti ir persikelti į JAV. Haueris Holivude debiutavo anksčiau už Verhoeveną, žymiausią Nyderlandų kino režisierių, o fantastinis Ridley Scott filmas „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (1982) su Harrison Ford tapo fantastikos žanro klasika (dėl šio vaidmens jis atsisakė vaidinti kitame klasika tapusiame filme „Povandeninis laivas“[2]). 8 dešimtmetyje jis buvo ryški figūra amerikiečių kine, o žurnalas „The Hollywood Reporter“ įtraukė jį tarp 50-ies „dėmesio vertų“ aktorių. Žymiausi to laikotarpio jo filmai buvo „Nighthawks“ su Sylvester Stallone (1981) ir „The Hitcher“ (1986).
Dešimtmečio pabaigoje Haueris ėmė bendradarbiauti su nedidelėmis studijomis, sąmoningai mėgindamas atitolti nuo šabloniško, dažnai neigiamo personažo, įvaizdžio. Todėl jo populiarumas ėmė blėsti, tačiau 1989 m. už vaidmenį kariniame TV filme „Pabėgimas iš Sobiboro“ buvo apdovanotas Auksiniu gaubliu. Gimtinėje aktorius toliau išliko itin populiarus: pažymint kino 100-metį, buvo išleistas pašto ženklas su jo atvaizdu (tam panaudotas kadras iš filmo „Turkiški saldumynai“), o 1999 m. pripažintas „šimtmečio aktoriumi“.[4]
Haueris taip pat režisavo 2 filmus.
jis mirė 2019 m. liepos 19 d. savo namuose Beetsterzwaage po neskelbiamos ligos.[5][6] Apie jo mirtį viešai buvo paskelbta praėjus 5 dienoms po įvykusių laidotuvių.[7]
Šeima
Besimokydamas aktorystės, Haueris Bazelyje vedė Heidi Merz, su kuria 1966 m. susilaukė dukters Ayesha Hauer; ši taip pat mėgino vaidinti kine.
1968 m. jis susipažino su dailininke ir skulptore Ineke ten Kate. 1985 m. jiedu susituokė, o 1988 m. susilaukė sūnaus Leo.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
