Katalonų laikomas viena iš sudėtinių istorinės Katalonijos dalių, ir vadinamas Šiaurės Katalonija (kat.Catalunya del Nord). Šiame kontekste prancūzų kalba neretai vadinamas Prancūzijos Katalonija.
Vakarinė krašto dalis yra kalnuota (aukščiausi kalnai Canigou ir Pic Carlit). Rytinė Rusijono dalis leidžiasi į derlingas pajūrio žemumas, drėkinamas Agly, Teto ir Techo upių. Didžiausias miestas yra Perpinjanas.
Tradiciškai Rusijonas dalinamas į 6 istorines žemes (comarcas). Šiame kontekste Rusijonu vadinamas tik pagrindinis žemumų regionas. Kalnuose yra istorinės žemės Konflentas, Kapsiras, Serdanja, o Techo baseinas siejamas su Valespiro regionu. Paprastai šiaurinei Katalonijai ir Rusijonui nepriskiriama Fenoleda (dalis Rytų Pirėnų departamento), kuri laikoma tradicine Oksitanijos teritorija.
Senovėje Rusijono regionas greičiausiai buvo iberų teritorijos dalis. Vėliau jį valdė Romos Imperija, Vestgotų karalystė, Omejadų Kalifatas. VIII a. pabaigoje Karolingai atkovojo žemes iš saracėnų ir įkūrė čia Rusijono grafystę. Ji tapo dalimi taip vadinamosios Ispanijos markos. Kadangi šios markos grafystės naudojo katalonų kalbą, joms ilgainiui prigijo Katalonijos grafysčių terminas.
IX–XII a. Rusijono grafystė vystėsi kaip nepriklausoma valstybė, turėjusi savo grafų dinastija, ir įvairiais dinastiniais bei kultūriniais ryšiais susieta su Empurijos, Barselonos, Tulūzos ir kitomis grafystėmis. Regiono kalnuotoje dalyje teritorijas valdė ir Serdanjos grafystė, o pietuose – Valespiras.
1172 m. paskutinysis Rusijono grafas perleido grafystę Aragono karūnai (o vėliau – ir Ispanijos karalystei), kur ji buvo administraciškai inkorporuota į Barselonos grafystę. Tačiau istorinės jos feodalinės žemės buvo išlaikytos kaip administraciniai vienetai vegerijos (kat.vegueria). 1276–1344 m. kurį laiką Rusijonas buvo perduotas valdyti Maljorkos karalystei, kuri savo ruožtu buvo Aragono karūnos dalis. Tačiau šis paskirstymas nebuvo sėkmingas, ir vėliau Rusijonas vėl sugrąžintas Barselonai.
Po Ispanijai nesėkmingo Trisdešimties metų karo 1659 m. Pirėnų sutartimi nuo Ispanijos atrėžta teritorija perduota Prancūzijai ir tapo Rusijono provincija. Nepaisant to, kad kraštas buvo kataloniškai kalbantis, katalonų kalbos vartojimas oficialiuose dokumentuose buvo uždraustas. Tiesa, regionas didžiąja dalimi ir toliau išliko kataloniškas.
Po Prancūzijos revoliucijos 1789 m. naikinant tradicines provincijas, prie Rusijono prijungta Fenoleda, ir suformuotas Rytų Pirėnų departamentas. Taip buvo bandoma ištrinti regiono tapatybę. Tam procesui pasitarnavo ir sparti krašto industrializacija, naikinusi vietos skirtumus su likusia Prancūzijos dalimi.
XX a. viduryje krašte buvo šiek tiek liberalizuota kalbos politika, ir leista pradinėse mokyklose vieną valandą per savaitę mokyti katalonų kalbos. Po 1970 m. katalonų kalbos naudojimas naudojamas iki vidurinio švietimo. 2007 m. Rytų Pirėnų departamente pripažintos trys oficialios regioninės kalbos – katalonų, prancūzų ir oksitanų. Manaoma, kad XXI a. pirmame dešimtmetyje apie trečdalis regiono gyventojų vartoja katalonų kalbą, o ją supranta dar 50 procentų.
.svg)
