Pirmąsias muzikines pamokas gavo iš tėvo vaikystėje. Nuo 1885 m. Hapsalu mokykloje mokėsi groti fortepijonu pas vietinę pianistę Katariną fon Gernet. Vėliau su šeima persikėlė į Kulamą (Lenės apskr.), kur jo tėvas gavo parapijos raštininko vietą. 1889 m. mokslą tęsė Talino Nikolajaus vidurinėje mokykloje, studijavo vargonų ir muzikos teoriją.[3]
Nuo 1909 m. gyveno Vokietijoje, 1912–1918 m. dėstė muzikos teoriją Berlyno Karališkojoje aukštojoje muzikos mokykloje. 1913 m. rugpjūčio mėn. aplankė savo gimtinę ir dalyvavo naujojo Estijos teatro atidarymo iškilmėse, kur taip pat dirigavo savo paties kompozicijas. 1914 m. jis įgijo Vokietijos pilietybę, gavo profesoriaus vardą.[3] Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo pašauktas į Vokietijos kariuomenę, kur dirbo vertėju. 1916 m. buvo paleistas iš karo tarnybos dėl medicininių priežasčių ir grįžo dirbti į Karališkąją muzikos akademiją.
1918 m. spalio 29 d. R. Tobiasas mirė Berlyne nuo plaučių uždegimo. Buvo palaidotas vietos Vilmersdorfo kapinėse. Atkūrus Estijos Respubliką, 1992 m. birželio 7 d. muzikanto palaikai buvo atvežti į Estiją, perlaidoti Kulamoje,[3] kur su šeima gyveno 1885-1889 m.
Kūryba
Didelio masto vokalinės ir simfoninės kompozicijos užima pagrindinę vietą R. Tobiaso kūrybiniame palikime. Įdomus kantatos „Jonos misija“ likimas: po nevykusios premjeros 1909 m. sekantį kartą buvo atlikta tik 1989 m., po to, kai ją prikėlė pianistas Vardo Rumessen ir su entuziazmu priėmė publika. Ankstyvieji R. Tobiaso darbai (pvz., „Julijaus Cezario“ uvertiūra, parašyta 1896 m.) yra klasikinio stiliaus, o vėlesni plėtoja impresionistines ir ekspresionistines tendencijas. Nuo 1904 iki 1908 m. Tartu vykdė koncertinę veiklą kaip dirigentas, vargonininkas ir pianistas. Organizavo oratorijų koncertus.
Atminimas
Muzikanto portretas pavaizduotas ant 50 Estijos kronų banknoto. Hapsalu mieste jam pastatytas paminklas. Jis buvo įtrauktas į 100 didžiųjų XX a. Estijos asmenybių sąrašą (1999 m.).[4]2000 m. įkurtas Tobiaso styginių kvartetas (Tobiase Keelpillikvartett).
