Richardas Štrausas gimė 1864 m. birželio 11 d. Miunchene. Jo tėvas Francas buvo garsus ir gerbiamas to meto Miuncheno dvaro operos muzikantas, grojo pučiamaisiais. Motina Jozefinė buvo kilusi iš pasiturinčių aludarių giminės. 1867 m. birželio 9 d. gimė vienintelė Richardo sesuo Johana.[1] 1868 m. Richardas pradėjo mokytis groti pianinu iš dvaro klavesininko Augusto Tombo. Būdamas vos šešerių sukūrė pirmąsias savo kompozicijas, užrašytas tėvo: „Siuvėjo polka“ (Schneiderpolka) ir „Kalėdų daina“ (Weinachtslied).[2] 1870 m. jo tėvas Francas tapo Miuncheno karališkosios muzikos akademijos profesoriumi. 1872 m. R. Štrausas pradėjo mokytis smuiko pas tėvo pusbrolį ir dvaro orkestro koncertmeisterį Beną Valterį, 1873 m. dirigavo „Siuvėjo polkos“ atlikimą su tėvo parašyta orkestruote.[3] 1875 m. pradėjo muzikos studijas pas Frydrichą Vilhelmą Mejerį, kuris jį mokė harmonijos, kontrapunkto, muzikos formų, orkestruotės. 1877 m. R. Štrausas parašė „Serenadą orkestrui“, pirmą kūrinį su savo parašyta orkestruote, ir dedikavo jį savo mokytojui F. V. Mejeriui. Tuo metu R. Štrausas jau buvo parašęs apie 50 kūrinių. 1878 m. gilino pianino žinių studijas pas Frydrichą Nystą. 1880 m. R. Štrausas baigė studijas pas F. V. Mejerį ir slaptai studijavo R. Vagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ partitūras. Nepaisant to, kad tėvas Francas Štrausas orkestre atlikdavo R. Vagnerio kūrinius, jis ypač nemėgo jo muzikos ir paties R. Vagnerio, tad Richardas turėjo slapstyti savo susidomėjimą R. Vagnerio kūryba. 1881 m. pirmą kartą publikuotas R. Štrauso kūrinys − „Šventinis maršas“ (Festmarsch, sukurtas 1876 m.).[4]
1882 m. R. Štrausas baigė gimnaziją ir lydėjo tėvą į Bairoitą, kur stebėjo vieną pirmųjų R. Vagnerio operos „Parsifalis“ atlikimų. Apsilankė Vienoje, kur sutiko įtakingus Vienos muzikinės kultūros veikėjus: dirigentą Hansą Richterį ir kritiką Eduardą Hansliką.[5] 1882−83 m. žiemos semestru studijavo Miuncheno universitete. 1883 m. gruodį pradėjo trijų mėnesių viešnagę Berlyne, kur susipažino su vietos kultūros veikėjais, tarp jų − su H. fon Biulovu. 1884 m. lapkričio 18 d. R. Štrausas oficialiai debiutavo kaip dirigentas Miuncheno Odeono koncertų salėje.[6] 1885 m. rugsėjį jis tapo H. fon Biulovo asistentu Meiningeno dvaro muzikos direktoriaus pozicijoje ir pakeitė H. fon Biulovą, kai jis paliko dvarą lapkritį. 1886 m. R. Štrausas tapo trečiuoju dirigentu Miuncheno dvaro operoje. Ankstyvieji jo kūriniai buvo klasikinėje ir romantinėje, Mendelsono tradicijoje, kurią propagavo jo tėvas.[7] Meiningenų dvare R. Štrausas susipažino su J. Bramso muzika ir pačiu J. Bramsu.[8] Trumpai buvo juo susižavėjęs, tačiau tame pačiame dvare dirbęs kompozitorius Aleksandras Riteris, entuziastingas vagnerininkas, pakreipė R. Štrauso mąstymą kita linkme ir jis kaip greitai susižavėjo J. Bramso muzika, taip greitai ją ir atmetė.[9] 1888 m. užbaigta simfoninė poema „Don Žuanas“ dažnai laikoma pirmuoju R. Štrauso susiformavusio asmeninio stiliaus kūriniu.[10]
1889 m. R. Štrausas užėmė kapelmeisterio postą Saksė-Veimaro-Eizenacho didžiojo kunigaikščio dvare Veimare, buvo atleistas iš dirigento pareigų Miuncheno operoje.[11] 1891 m. paguldytas į ligoninę dėl plaučių infekcijos ir 1892−93 m. keliavo po Graikiją ir Egiptą reabilitaciniais tikslais. 1893 m. parašė pirmąją ir trumpą savo operą „Guntramas“, kurios sėkminga premjera įvyko sekančiais metais Veimare. 1894 m. rugsėjo 10 d. Veimare R. Štrausas vedė Paulinę de Aną, buvusią savo mokinę.[12] 1896 m. tapo Miuncheno rūmų kapelmeisteriu ir užbaigė simfoninę poemą „Štai taip kalbėjo Zaratustra“, pagal to paties pavadinimo F. Nyčės veikalą. 1898 m. R. štrausas persikėlė į Berlyną dirbti dirigentu rūmų operoje ir sekančiais metais Berlyne sutiko savo būsimą ilgametį bendradarbį, libretistą H. fon Hofmanstalį.[13] 1901 m. išrinktas Visų vokiečių muzikos sąjungos (Allgemeiner Deutscher Musikverein) prezidentu. 1903 m. įsteigė Vokietijos kompozitorių draugiją, apdovanotas garbės daktaro laipsniu iš Heidelbergo universiteto. 1904 m. R. Štrausas išvyko į pirmą koncertinį turą po JAV, koncertavo Niujorke, Fildalefijoje, Bostone ir daugelyje kitų miestų. 1905 m. parašė operą „Salomėja“, kurios premjera įvyko gruodžio 9 d. Drezdene.[14] 1907 m. R. Štrausas patyrė antrą rimtą sveikatos sutrikimą dėl širdies pervargimo.
1908 m. R. Štrausas užbaigė operą „Elektra“ (premjera 1909 m. sausio 25 d. Drezdene). Ši opera laikoma pačia sudėtingiausia ir progresyviausia jo kūryboje, po kurios prasidėjo R. Štrauso muzikos savotiškas regresas.[15] Brandžioji jo kūrybos dalis (ir žinomiausia) tarp simfoninės poemos „Štai taip kalbėjo Zaratustra“ (1896 m.) ir operos „Elektra“ (1908 m.) buvo ženkliai paveikta R. Vagnerio ir romantizmo idealų, vėliau kompozitorius pradėjo linkti prie klasikinio V. A. Mocarto pavyzdžio. Jo operos vietoj vagneriškos dramos įgavo komiškosios operos ar beveik operetės pobūdį. Stiliaus pasikeitimas jaučiamas iškart po to sekusioje operoje „Rožės kavalierius“ (1910 m., premjera 1911 m. sausio 23 d. Drezdene). R. Štrausas savo poziciją išreiškė laiške H. fon Hofmanstaliui:
„Jūsų kvietimas kitokiai muzikai nei vagneriškajam stiliui giliai sujaudino mano širdį ir atvėrė man visiškai naują horizontą, kuriame, pradedant nuo „Ariadnės“ ir ypač nuo naujo preliudo, aš tikiuosi išreikšti save ne-vagneriškoje, komiškoje, emocionalioje ir žmogiškoje operoje ... su dialogais, arijomis, duetais, ansambliais, ką įvertino išties patyrę kompozitoriai Maršalienės, Okso ir Barako (operų „Rožės kavalierius“ ir „Moteris be šešėlio“ personažai) manieroje. Tokioje formoje, kokioje jie nori! Aš patikinu jus, kad dabar jau tikrai nusimečiau vagneriškojo stiliaus šarvus“.[16]
R. Štrauso žmona, operinis sopranas Paulinė de Ana 1902 metais
Po operų „Salomėja“ ir „Elektra“ sėkmės 1908 m. R. Štrausas užsakė vilos statybas Garmiše, kuri tapo nuolatiniais Štrausų šeimos namais.[17] 1912 m. R. Štrausas užbaigė operą „Ariadnė iš Nakso“ (premjera 1912 m. spalio 25 d. Štutgarte) ir 1913 m. kartu su H. fon Hofmanstaliu keliavo po Italiją.[18] Jis iki gyvenimo pabaigos nenustojo gerbti R. Vagnerio, nors su amžiumi vis labiau ėmė pavyzdį iš Mocarto, ką išreiškė mintimi: „Mocartiškos melodijos gimimas yra žmogaus dvasios išreiškimas, kurio ieškojo visi filosofai“.[19] 1914 m. R. Štrausui suteiktas Oksfordo universiteto garbės daktaro laipsnis, 1917 m. jis užbaigė operą „Moteris be šešėlio“ ir su H. fon Hofmanstaliu bei kitais įsteigė Zalcburgo festivalio draugiją.[20] 1918 m. R. Štrausas trumpai dirbo Berlyno operos direktoriumi ir 1919 m. kartu su Francu Šalku tapo Valstybinės Vienos operos direktoriais. 1920 m. su Vienos Filharmonijos orkestru gastroliavo Pietų Amerikoje, kad surinkti lėšų po karo finansinių sunkumų turinčiam operos teatrui.[21] 1921 m. koncertų turo metu dirigavo savo simfoninių poemų atlikimą JAV. 1922 m. pirmojo Zalcburgo festivalio metu R. Štrausas dirigavo Mocarto operų „Don Žuanas“ ir „Visos jos tokios“ atlikimą. 1924 m. po F. Šalko intrigų pasitraukė iš Vienos operos direktoriaus pareigų.
1929 m. mirė ilgametis R. Štrauso bendradarbis Hugas fon Hofmanstalis. Laiške jo žmonai R. Štrausas rašė: „Niekas niekad nepakeis jo man ar muzikos pasauliui!“[22] 1933 m. į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams R. Štrausas buvo paskirtas Reicho muzikos rūmų direktoriumi. Jis asmeniškai susitiko su A. Hitleriu ir pasiūlė jam remti Bairoito festivalį, iš kurio dėl politinių priežasčių pasitraukė A. Toskaninis.[23] Vėliau Londone, pasak populiarios istorijos, A. Toskaninis esą pasakė S. Cveigui, kad jis nusiimtų skrybėlę prieš Štrausą-kompozitorių, tačiau ja pakeistu Štrausą-žmogų. 1935 m. gestapas perėmė R. Štrauso laišką S. Cveigui ir kompozitoriui teko atsistatydinti iš savo pareigų. 1936 m. R. Štrausas dirigavo olimpinį himną olimpinėse žaidynėse Berlyne. 1938 m. „Krištolinės nakties“ metu jo anūkai buvo sumušti Garmiše, sūnaus Franco žmonai Alisijai skirtas namų areštas.[24] 1939 m. A. Hitleris ir J. Gebelsas apsilankė R. Štrauso operos „Taikos diena“ (Friedenstag) atlikime, kitą diena kompozitorius turėjo 2 valandų pokalbį su J. Gebelsu. Po to prašė tarpininkų apsaugos savo „neariškai“ marčiai ir anūkams. 1945 m. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Sąjungininkai užėmė Garmišą, tačiau R. Štrausui prisistačius amerikiečių kareiviams jo vila Garmiše buvo paskelbta „nepasiekta“.
Kapas 2024 m.
1947 m. kompozitorius atliko paskutinį užsienio koncertinį turą Anglijoje, 1948 m. išteisintas denacifikacijos tribunolo.[25]
1949 m. rugpjūčio 15 d. R. Štrausas patyrė širdies smūgį savo viloje Garmiše, kur mirė netrukus, rugsėjo 8 d. Strausso palaikai buvo kremuoti. Urna palaidota Garmišo kapinėse Garmisch-Partenkirchen kape, kuriame yra jo žmona Pauline, jų sūnus Franzas (1898–1980) ir žmona Alisa (1904–1991), anūkas Richardas (1927–2007) ir žmona Gabrielė. , gimęs Hotter (1939–2020), ir anūkas Christianas bei jo žmona Brigitte, gim. Eckhardt (1925–1988), buvo palaidoti.
Žymiausiu jo kūrybos fragmentu tapo simf. poemos „Štai taip kalbėjo Zaratustra“ įžanga.
Principiniai kūriniai
Principiniai R. Štrauso kūriniai chronologine premjeros tvarka:[26]
Simf. poema „Iš Italijos“ (vok.Aus Italien, op. 16, premjeros vieta − Miunchenas, premjeros metai − 1887)
