Raiboji sraigenė (kiti pavadinimai – aptaškytoji sraigė, margoji didsraigė) (Cornu aspersum, Helix aspersa, Cryptomphalus aspersus arba Cantareus aspersus) – pilvakojų (Gastropoda) klasės sausumos sraigė, priskiriama didsraigių šeimai. Tai vienas geriausiai žinomų sausumos moliuskų, nors Vidurio Europoje nėra tokia žinoma nei jos didžioji giminaitė vynuoginė sraigė. Raiboji sraigenė natūraliai paplitusi Viduržemio jūros regione ir vakarų Europoje, tačiau sąmoningai ir atsitiktinai žmonių išplatinta viso pasaulio vidutinio ir subtropinio klimato zonose. Šiuo metu randamas Pietų Afrikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Šiaurės Amerikoje. Šis moliuskas tam tikruose regionuose plačiai naudojamas maistui ir dirbtinai veisiamas, tačiau taip pat daug kur laikomas sodų kenkėju, ypač regionuose, kur buvo išplatintas atsitiktinai ir kur nėra įprasta šias sraiges naudoti maistui.
Vidurio Europos mokslininkai dažniausiai priskiria Cornu genčiai (Born, 1778).[1] Italų autoriai priskiria moliuskus Cantareus genčiai (Risso, 1826).[2][3] Veisėjų taip pat Pietų Europos specialiojoje literatūroje dažnai vadinama Helix aspersa.[4][5]
Išvaizda
Raibąją sraigenę geriausia aprašyti lyginant su vynuogine sraige. Lyginant abiejų rūšių suaugusius individus akivaizdu, kad raibosios sraigenės kiautas lieka mažesnis nei vynuoginės sraigės. Raibosios sraigenės kiauto aukštis siekia 4 cm, tuo tarpu kai vynuoginės sraigės vidutiniškai 5 cm, o kartais ir 6 cm.
Dauginimasis
Kaip ir daugelis sraigių, yra hermafroditė, turi ir patino ir patelės lytinę sistemą. Pieno spalvos kiaušiniai vystosi dirvoje.
Gyvenama aplinka
Kilusi iš Europos ir vėliau paplitusi daugelyje šalių.
Mityba ir elgesys
Raiboji sraigenė yra pavojingas kenkėjas, naktimis ar po didelio lietaus nusiaubiantis soduose augančius minkštastiebius augalus. Sausu oru ji lindi savo kriauklėje angą užlipdžiusi išdžiūvusiomis gleivėmis.
Nuorodos
- ↑ [1]
- ↑ F. Giusti, G. Manganelli, P. J. Schembri: The non-marine molluscs of the Maltese Islands. (= Museo Regionale di Scienze Naturali. Monografie 15). Torino 1995, ISBN 88-86041-24-1.
- ↑ G. Manganelli, M. Bodon, L. Favilli, F. Giusti: Fascicolo 16. Gastropoda Pulmonata. In: A. Minelli, S. Ruffo, S. La Posta: Checklist delle specie della fauna italiana. 1995, S. 1–60.
- ↑ C. R. Altaba: Hi ha caragols endèmics de Menorca? In: Malacofauna Balearica. 11, 2007, S. 5–15.
- ↑ D. Dhora: Regjistër i specieve të faunës së Shqipërisë. In: Register of species of the fauna of Albania. Camaj-Pipa, Shkodër 2009, S. 1–128.
