Programavimo kalba – dirbtinė kalba, skirta programoms užrašyti.[1] Programavimo kalbų pagalba sukurtos programos valdo elektroninių įrenginių, o ypač kompiuterių veikimą.
Programavimo kalbos aprašymas susideda iš sintaksinių bei semantinių taisyklių, kurios, atitinkamai, nusako jos struktūrą ir prasmę. Daugumos programavimo kalbų sintaksinės ir semantinės taisyklės yra tam tikra forma aprašomos jų specifikacijose, kai kurių iš jų yra oficialiai paskelbtos – įgyvendintos (pvz., priimtais ISO standartais), tuo tarpu kitos yra įgyvendintos dominuojančiais sertifikatais (pvz., Perl).
Apibrėžtis
Savybės, kurios paprastai yra keliamos kuriamoms programavimo kalboms:
Paskirtis: Skirtingai nuo natūraliųjų kalbų, kurios paprastai yra naudojamos tik žmonių tarpusavio bendravimui, programavimo kalbos komandų pagalba leidžia žmonėms bendrauti su kompiuteriais ar kitais elektroniniais įtaisais. Kai kurios programavimo kalbos yra naudojamos bendraujant vienam įrenginiui su kitu. Pavyzdžiui, PostScript programos paprastai yra sukuriamos kitų programų, kad valdyti spausdintuvus arba displėjus.
Specialūs konstruktai: Programavimo kalbos gali turėti specialius konstruktus, skirtus apibrėžti ir manipuliuoti tam tikromis duomenų struktūromis arba kontroliuoti duomenų srautus.
Panaudojimo galimybės: Skaičiavimų teorija klasifikuoja programavimo kalbas pagal skaičiavimus, kuriuos galima atlikti naudojant šias programavimo kalbas. Visomis pilnai Tiuringo kalbomis galima sukurti tą pačią algoritmų aibę. Pavyzdžiui, SQL ir Charity yra nepilnai Tiuringo kalbos, nors taip pat yra vadinamos programavimo kalbomis.[4][5]
Kalbos, kurios nėra skirtos atlikti skaičiavimams, tokios kaip žymėjimų kalbos, pavyzdžiui, HTML, arba formalios gramatikos, pvz., BNF, paprastai nėra laikomos programavimo kalbomis. Programavimo kalbos (pilnos arba ne visai pilnos Tiuringo kalbos) gali būti integruotos į šias ne skaičiavimais atlikti skirtas kalbas.
Istorija
Kai tik atsirado pirmi (primityvūs) kompiuteriai, jiems pradėtos rašyti programos kalbomis, atitinkančiomis asemblerio kalbą.
XX a. 6-ajame dešimtmetyje susidarius palankioms sąlygoms, sukurta nemažai kalbų, tarp jų Fortran (1954), Algol 58 (1958), Lisp (1959).[7]
Vėliau sukurta daug įvairių tipų ir paskirčių kalbų; žinomesnės iš jų: Cobol (1960), Simula (1962), BASIC (1964), Logo (1967), Pascal (1971), C (1972), C++ (1983), Perl (1987), Java (1995), PHP (1997), C# (2000)[7]
Nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio vidurio dauguma kalbų kurtos ne iš naujo, o tobulinant ir jungiant jau sukurtas kalbas.
Skirstymas
Čia išvardinti keli programavimo kalbų klasifikavimo būdai.
Pagal vykdymo tipą
Vykdymo tipas – būdas, kaip programos kodas paverčiamas kompiuteriui suprantamomis instrukcijomis ir vykdomas.
Kai kurios kalbos dažniau sutinkamos tam tikrose, joms būdingose, nišose. Vienos kalbos buvo sukurtos specialiai tam tikros srities problemoms spręsti, kitos išpopuliarėjo savo srityje dėl istorinių aplinkybių.
↑ACM SIGPLAN (2003). „Bylaws of the Special Interest Group on Programming Languages of the Association for Computing Machinery“. Nuoroda tikrinta 2006-06-19., The scope of SIGPLAN is the theory, design, implementation, description, and application of computer programming languages - languages that permit the specification of a variety of different computations, thereby providing the user with significant control (immediate or delayed) over the computer's operation.
↑Dean, Tom (2002). „Programming Robots“. Building Intelligent Robots. Brown University Department of Computer Science. Nuoroda tikrinta 2006-09-23.
↑The Charity Development Group (1996 m. gruodžio mėn.). „The CHARITY Home Page“. Nuoroda tikrinta 2006-06-29., Charity is a categorical programming language…, All Charity computations terminate.
