55°33′38″š. pl. 21°19′14″r. ilg. / 55.560632°š. pl. 21.320576°r. ilg. / 55.560632; 21.320576
| Priekulės dvaras
|
| Senąjį dvarą reprezentuojanti kaimo turizmo sodyba „Priekulės dvaras“
|
| Vieta
|
Priekulė II, Dvaro g.
|
| Įkurtas
|
1664 m.
|
| Rūmų stilius
|
Liaudies architektūra,
istorizmas
|
| Bajorų giminės
|
Frydrichas Verneris,
Rautenbergas,
Arnoldtas,
Jakobas Poserna,
Frydrichas Liudvikas Poserna,
Ričardas Maklynas,
Eduardas Braunas,
Hermanas Šperberis,
Kurtas Šperberis,
Ženy fon Hautevile-Šperber
|
| Parkas
|
Parko fragmentai
|
| Pastatų būklė
|
Išlikę įvairūs pastatai
|
Priekulės dvaras, dar vadinamas Priekulės riteriškuoju dvaru[1] – buvusio dvaro sodyba,[2] esanti Priekulės II kaime, Klaipėdos rajone.
XIX a. II p. - XX a. I p. laikotarpiui priskiriamą saugomų dvaro pastatų kompleksą sudaro rūmai, skalbykla, spirito varyklos rūsys, arklidė, kiaulidė, kluonas, karvidės liekanos, svirnas, kumetynas, smuklė, sodybos parko fragmentai. Teritorija užima 113 600 kv. m. Į šiaurės vakarus nuo dvaro sodybos yra dvaro kapinės, kuriose laidoti dvarininkai.[3] Iš pietų pusės dvaro teritorija ribojasi su Priekulės senamiesčiu.
Rūmai (gyvenamasis namas), manoma, pastatyti XIX a. II pusėje.[4] Pastatas tradicinės (liaudiškosios) ir istorizmo laikotarpio architektūros stiliaus, tinkuoto keramikinių plytų mūro, vieno aukšto, su pastoge ir mezoninu, pusvalminiu stogu. Šalia kilmingojo dvaro įveistam nedideliam parkui priklauso išretėjęs medžių masyvas, kelios medžių grupės (liepų, uosių ir ąžuolų alėjos), pavieniai medžiai, tarp kurių vyrauja vietinės kilmės augalai: paprastasis klevas, mažalapė liepa, paprastasis uosis. Yra apžvalgos kalva, tvenkinys, kabamasis pėsčiųjų tiltas per Miniją į Stragnus I.
Šiuolaikinė peizažinio Vingio parko teritorija Minijos kilpoje, Kliošių miško parkas taip pat buvo valdomi Priekulės dvarininkų. Vieno iš jų, užvaizdo ir amtmono Pusernos žiaurų elgesį su baudžiauninkais savo romane „Aukštujų Šimonių likimas“ aprašė kraštietė Ieva Simonaitytė.[5]
Istorija
Bajoriško riterių dvaro pirmtakė buvo Priekulės krašto prižiūrėtojo įstaiga (vok. Landkämmererhof), paminėta dokumentuose dar 1664 m.[1] Jos sodybai priklausė didelis žemės plotas. 1723 m. ji tapo Priekulės valsčiaus nuomojamu dvaru. Ilgai priklausęs daugeliui pareigūnų, ėjo iš rankų į rankas. Po paskutiniojo krašto prižiūrėtojo Frydricho Vernerio žemės valda vis didinta, ją nuomojo seniūnai Rautenbergas, Arnoldtas. 1764 m. dvarą išsinuomojo Jakobas Poserna, po jo mirties nuo 1796 m. turtą valdė sūnus Frydrichas Liudvikas Poserna, Karaliaučiuje mokęsis agronomijos, pirkęs žemes aplinkiniuose kaimuose, Šilokarčemos apskrityje. Vėliau dvaras priklausė škotui bankininkui Ričardui Maklynui, nuo 1838 m. – Eduardui Braunui.[1] Dvaro žmonės garsėjo savo nepaklusnumu dvarininkams bei valdžiai. 1848 m. kovo 29 d. didelė minia griebėsi smurto: užpuolė ir nuniokojo teismo įstaigą, išvaikė tarnautojus, čiupo skandinti Minijoje mokesčių rinkėją, primušė dvaro savininką. Tvarka atstatyta tik atsiuntus būrį kareivių.[1]
1851 m. surengus dvaro varžytines, jo savininku tapo Hermanas Šperberis.[1] Jis pasiekė, kad 1866 m. karališkąja privilegija dvarui būtų suteiktas riteriškojo dvaro statusas. Tokio dvaro rangas leido savininkui būti išrinktam į landtagą (tuometinį parlamentą), bet draudė dvarą parduoti dalimis.[6] Paskutinysis dvaro šeimininkas buvo jo sūnus Kurtas Šperberis, perėmęs valdas 1867 m. Jam šeimininkaujant dvaras suklestėjo. Dvaro sodyba išliko atskira Priekulės dalimi, savarankiška gyvenviete, įkurtas Vingio parkas. 1915 m. mirus K. Šperberiui, per Pirmqjį pasaulinį karą dvaro ūkis patyrė didelių nuostolių, jį ne visai tinkamai valdė ir galiausiai praskolino našlė Ženy fon Hautevile-Šperber. Ji garsėjo teikiama pagalba karo aukoms, 1917 m. buvo apdovanota Nuopelnų kryžiumi. Per šį karą žuvo jos sūnus Bruno. Nustekentą dvarą XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje perėmė Rytprūsių krašto bankas.[6]
Atvykstantieji į Priekulės riteriškąjį dvarą, norėdami pasiekti toliau stūksantį nedidelį dvaro rūmą ar už jo nuošaliau puoselėtą kuklų parką, iš pradžių atsidurdavo prie didžiųjų tvartų, daržinių, sandėlių. Pokariu dvaras buvo nacionalizuotas, perduotas tvarkytis Priekulės tarybiniam ūkiui. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išlikę nykstantys pastatai buvo remontuoti ir rekonstruoti. Dvaro rūmai pritaikyti gyvenamajai paskirčiai.[7]
Kaimo turizmo sodyba
Dvarvietėje ant buvusios spirito varyklos pamatų per keliolika metų pastatytas modernus, Klaipėdos krašto architektūros stilių menantis pastatas – kaimo turizmo sodyba „Priekulės dvaras“.[8][9] Tai privatus gyvenamasis namas su patalpomis komercinei veiklai. Antrojo pasaulinio karo metais akmens mūro pastatas buvo susprogdintas. Sovietmečiu išlikusiame rūsyje laikyti arkliai, viršuje buvo daržinė. Naujajame pastate išsaugotas beveik visas rūsys: arkos, skliautas, įėjimai, langų angos, dalis autentiškų sienų.
Šaltiniai
Nuorodos
