Prekyba dramblio kaulu – prekyba drambliųdurklais (dramblio kaulu). Ji turi ilgą istoriją, tačiau XX a., susirūpinus dramblių skaičiaus mažėjimu, buvo pradėta reguliuoti ir galiausiai uždrausta 1989 m.CITES konvencijos pagalba.
Istorija
Manoma, kad pirmieji pradėję organizuotą prekybą dramblio kaulu buvo finikiečiai. Viduramžiais prekyba dramblių durklais vyko tarp Europos ir Centrinės Afrikos. XX a. pradžioje dramblio kaulo paklausa stipriai išaugo, atsirado pirmieji ją reguliuojantys susitarimai. 1900 m. Afrikoje kolonijų turinčios Europos šalys pasirašė susitarimą, draudžiantį prekiauti lengvesniais nei 5 kg durklais, taip siekdamos sustabdyti jaunų dramblių žudymą, tačiau jis neįsigaliojo. Dar kartą tas pats reikalavimas buvo priimtas 1933 m., tačiau praktikoje nebuvo veiksmingas ir prekyba po Antrojo pasaulinio karo toliau augo. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje dramblio kaulo paklausa pasiekė didžiausią lygį: kasmet Afrikos šalys eksportuodavo apie 1000 tonų durklų, daugiausiai į Japoniją, Europą ir Šiaurės Ameriką. Šiuo laikotarpiu Kenijoje, Tanzanijoje, Ugandoje ir kitose Afrikos šalyse dramblių skaičius stipriai sumažėjo.[1]
Siekiant išsaugoti nykstančius dramblius, 1989 m. vykusiame CITES konvencijos susirinkime šie gyvūnai buvo perkelti į griežčiausią pirmąją kategoriją, taip uždraudžiant tarptautinę prekybą jų dalimis, įskaitant ir dramblio kaulą. Tam pritarė didžioji dauguma valstybių, išskyrus kelias Afrikos šalis. Pastarosios vėliau siekė sušvelninti draudimą, argumentuodamos, kad dramblių populiacijos auga, o prekyba dramblio kaulu padėtų šalims gauti papildomų pajamų. 1997 m. CITES pirmą kartą leido Zimbabvei, Botsvanai ir Namibijai parduoti sukauptas dramblio kaulo atsargas Japonijai. Panašus leidimas buvo priimtas ir 2002 m.[2]
Nepaisant draudimo, dramblio kaulas išlieka svarbia preke tarptautinėje juodojoje rinkoje.[3]
Diskusija
Prekyba dramblio kaulu yra sukėlusi daug diskusijų, ypač dėl to, ar draudimas yra geriausias būdas apsaugoti dramblius. Draudimą palaikantys teigia, kad:[4]
draudimą lengviau kontroliuoti, nes nėra pakankamai techninių galimybių griežtai sekti prekybą;
draudimas neskatina valstybių medžioti dramblius, tikintis, kad vėliau dramblio kaulą bus galima pelningai parduoti;
draudimas skatina ieškoti kitų būtų, kaip gauti pelną iš dramblių, pavyzdžiui, vystant turizmą.
Prekybos šalininkai argumentuoja, kad:
dramblio kaulas bet kuriuo atveju kaupiasi, nes yra surenkamas iš natūraliai mirusių arba legaliai sumedžiotų dramblių, todėl draudimas jį panaudoti yra vertingo ištekliaus švaistymas;
reguliuojama prekyba yra pajamų šaltinis neturtingoms Afrikos šalims;
pajamos iš dramblio kaulo būtų iniciatyva vietinėms bendruomenėms saugoti dramblius nuo išnykimo.
Šaltiniai
↑Alexander Gillespie. Conservation, Biodiversity and International Law. Edward Elgar Publishing, 2012, p. 197-199
↑Neil Carter. The Politics of the Environment: Ideas, Activism, Policy. Cambridge University Press, 2007, p. 221
