Pragyventi iš kelių margų ūkio buvo sunku, todėl Povilas ėmėsi uždarbiauti nelengvu amatu – akmenkalyste. Kiekvienas norėjo turėti girnas susimalti sau truputį miltų, todėl užsakymų netrūko. Pamažu atsirado ir stambesnių užsakymų. Punsko bažnyčios klebonas užsakė parapijos kapinėms keturias akmenines šešiabriaunes piramides – po vieną į kiekvieną kampą. Buvo nutašytos tik dvi piramidės, tada užsakymas dėl lėšų stokos nutrūko, bet atsirado kiti. Povilo Matulevičiaus rankomis nukalti akmeniniai laiptai į Punsko Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią, joje iki šiol tebestovi ir akmeminiai indai švęstam vandeniui.
Norėdamas prisidėti prie lietuviškos spaudos platinimo tapo knygnešiu. Pėsčiomis keliaudavo į Tilžę ir iš ten parsinešdavo draudžiamos literatūros. Akmentašys Matulevičius keliaudavo po kaimus nešiodamas spaudą ir žandarams įtarimų nesukeldavo, bet nelegaliai kertant valstybinę sieną, ne kartą sienos apsauga jį vijosi, vieno žygio metu du bendrakeleiviai buvo nušauti. Povilui Matulevičiui arešto pavyko išvengti iki pat Spaudos draudimo įstatymo panaikinimo.
Atminimo įamžinimas
Paminklinė lenta
Mintis pagerbti savo garsaus kraštiečio atminimą Kreivėnų kaimo jaunimui, susibūrusiam į „Sūduvos“ dramos būrelį, kilo po Antrojo pasaulinio karo. Idėją palaikė ir skatino Punsko lietuvių kultūros namų direktorius Petras Rolofas, sklypą būsimam paminklui skyrė ūkininkas Petras Venslauskas. Jame turėjo iškilti akmeninis paminklas – vienas iš Povilo Matulevičiaus tašytų šešiakampių piramidžių. Paminklinę metalinę lentą su užrašu:
paslapčia išliejo Lietuvoje tuometinio Kauno politechnikos instituto studentai, o per sieną nelegaliai pergabeno mokytojas ir poetas Antanas Valinčius. Lenkų administracinė valdžia, sužinojusi apie būsimą paminklą, griebėsi žygių tam sukliudyti. Visgi paminklas atsirado, tik vietoj piramidės buvo panaudotas laukų riedulys (3 m aukščio × 1,5 m pločio) su atminimo lenta ir iškaltais Gedimino stulpais.
_ksi%C4%85%C5%BCek.jpg)
