Ponkai (angl. Ponca, sav. Páⁿka, Ppáⁿkka) – indėnų sijų tauta, gyvenanti Jungtinėse Amerikos Valstijose – Oklahomoje ir Nebraskoje. Populiacija – 160 žmonių[1] (ponkų kilmės – ~6700). Vartoja ponkų kalbą (omahų kalbos atmaina), dabar įsigalėjusi anglų kalba. Tikintieji – krikščionys (metodistai, baptistai), Indėnų Bažnyčios nariai.
XVI a. ponkai drauge su omahais persikėlė prie Misūrio upės. XVII a. vid. atsiskyrę nuo omahų, ponkai gyveno įvairiose vietose dabartinės Minesotos vakaruose ir Pietų Dakotoje. XIX a. skaitlingumas buvo 700–800 žmonių.
Pagal 1858 m. sutartį su amerikiečiais, ponkai iškeldinti į rezervaciją prie Najobraros žiočių, perėjo prie ūkininkavimo. 1868 m. į jų žemes atkeldinti dakotai, o ponkai 1876 m. iškeldinti į Indėnų teritoriją (dab. Oklahomą). Dalis ponkų liko šiaurėje ir kartu su omahais netrukus gavo rezervaciją šiaurės Nebraskoje. Dabartiniai ponkai išlaikę dalinę savivaldą.
Tradicinė kultūra tokia, kaip ir kitų prerijų indėnų: vertėsi kapline-lydimine žemdirbyste ir raitąja bizonų medžiokle. Dabar verčiasi smulkiuoju verslu, samdomais darbais. Oklahomos ponkų žemėse rasta naftos ir gamtinių dujų, todėl dalis jų praturtėjo.
Tauta skirstėsi į 8 totemines gimines. Viena jų – „baltojo sūnūs“ – buvo mišrių santuokų su baltųjų pirkliais palikuonys. Šeima didžioji, giminė vedama pagal tėvo liniją.
Tradicinei tikybai būdingas šamanizmas, tikėjimas dvasiomis-globėjomis, derlumo, tabako rūkymo apeigos. Turėjo išplėtotą mitologiją.[2]
Dabartinės rezervacijos:
-
Ponkų vadai Baltasis Aras ir Stovintis Lokys
-
Vado Stovinčio Lokio šeima
-
Ponkų stovykla
-
Ponkų kabutis iš karokliukų
Šaltiniai
