Pipiliai (pipil, sav. nawat) – indėnųtauta gyvenanti Salvadoro vakaruose ir aplinkinėse Gvatemalos srityse. Populiacija – virš 11 tūkst. žmonių. Kalba nahuatlių kalbos atmaina – pipilių kalba, dabar dauguma tik ispaniškai. Pagal tikybą – Romos katalikai.
Dabartiniai pipiliai smarkiai akultūruoti, metisizavęsi ir susilieję su salvadoriečiais. Tradicinę kultūrą išlaikę nedaugelis (labiausiai išlaikę gyvenantys Isalko ir Pančimalko apylinkėse).
Pipilių šeima išplėstinė ir mažoji. Giminė vedama pagal tėvo liniją. Kaimuose renkama seniūnų taryba.
Kultūriškai artimi actekams. Išlaikę daug ikikrikščioniškos tikybos bruožų, tautosaką, apeigas (aukojimą vietų, derliaus dvasioms-globėjoms ir pan.), magiją, pranašavimus, senuosius šokius bei iš ispanų perimtas kostiumines dramas.[1]
Pipilių tėvynė yra Centrinė Meksika, kur jie atsikėlė iš šiaurės drauge su kitomis nauatlių kalba kalbančiomis gentimis. Apie X a. pipiliai migravo į pietus palei dabartinės Meksikos ir GvatemalosRamiojo vandenyno pakrantes. Galiausiai jie apsigyveno teritorijoje, apimančioje Gvatemalos pietvakarinę ir Salvadoro vakarinę dalį. Pipilių kaimynai rytuose buvo cutuchiliai, šiaurėje – čorčiai, o rytuose – lenkai.
Pipiliai sudarė labiausiai į šiaurę nutolusią kultūrinio Mezoamerikos regiono – Centroamerikos – tautą. Su savimi jie atsinešė daug naujovių, būdingų Centrinei Meksikai ir toltekų kultūrai (pavyzdžiui, dievo Šipe Toteko kultą), bet vietoje labai daug perėmė iš majų.
Pipiliai sukūrė du stambius politinius darinius. Vienas jų buvo su sostineIskintepekėje (dab. Gvatemalos teritorijoje), o kitas – Kuskatlane (Salvadoro teritorijoje).
Gvatemalos pipiliai iki mūsų dienų visiškai išnyko, tuo tarpu Salvadore jie išlaikė kalbą, kultūrą bei tapatybę ir turi stiprią įtaką Salvadoro kultūrai.
