Piltuvėlinės keramikos kultūra arba piltuvėlinių taurių kultūra – vėlyvojo neolitoarcheologinė kultūra, egzistavusi 4000–2700 m. pr. m. e., pavadinta dėl specifinės formos keramikos indų.
Nėra sutariama dėl kultūros kilmės. Dalis autorių ją laiko Ertebiolės kultūros palaipsninės neolitizacijos rezultatu (tuo atveju manoma, kad jos kūrėjai priklausė Senosios Europos substratui), o kiti – išorinės grupės (greičiausiai indoeuropiečių) invazijos rezultatu.
Kultūros atstovai statė įtvirtintas gyvenvietes, dažniausiai senesnių kultūrų gyvenviečių vietose. Taip pat išdygo didžiuliai religiniai centrai. Didžiausias rastas Fiuno saloje. Buvo paplitę dolmenai, naudojami kaip visuomenės lyderių kapai. Ši tradicija buvo greičiausiai atėjusi iš vakarų.
Kultūros atstovai vertėsi gyvulininkyste, bet maisto racioną papildė ir medžiokle bei žvejyba. Aptinkama lydiminės žemdirbystės tradicijų: augino kviečius, naudojo plūgą.
Vienas žymiausių jų keramikos dirbinių yra specifinės formos piltuvėliniai indai, tikriausiai naudoti gėrimui. Ant vieno jų randamas vežimo atvaizdas. Tai pat gamino akmeninius kovos kirvius, kurie atkartojo varinių tuo metu Europoje paplitusių kirvių formas.