Patosas (sen. gr. pathos – jausmas, aistra) – pakilus dvasinis susijaudinimas, aistra, susijusi su žmogui labai reikšminga veikla, jos tikslais. Patosas svarbus meno kūryboje. Jis savaip papildo išraiškos ir vaizdavimo būdą, stilių, tapdamas didingumo, dramatiškumo, tragiškumo komponentu.
Antikoje patosas, kaip nežabota aistra, paprastai laikytas pastovaus dorovinio charakterio (etoso) priešprieša. Kartu su patosu Aristotelis išskyrė tokius retorikos elementus, kaip etosas ir logosas. G. V. F. Hėgelis laikė patosą tikruoju bet kokio meno centru, jam priskirdamas racionalų turinį.[1]
Šaltiniai
