PROFILBARU.COM

„Paskenduolė“ – lietuvių literatūros klasiko, vieno ankstyviausių ir reprezentatyviausių literatūrinio realizmo atstovų Antano Vienuolio sukurtas apsakymas.^[1] Rašytojas, 1907–1918 m. gyvenęs Maskvoje, jį parašė 1909 m. lankydamasis Lietuvoje. Laikomas reikšmingiausiu rašytojo ankstyvojo laikotarpio kūriniu.^[2] Iš kaimo žmonių gyvenimo paimtame vaizdelyje parodomas tragiškas suvedžiotos ir apgautos samdinės merginos Veronikos paveikslas, pavaizduota valstiečių buitis, slogi moralės ir religinių prietarų atmosfera. Kūrinyje pristatoma aukos dvasinės krizės bei savižudybės istorija, prie kurios privedė nusigręžę ne tik artimieji, pažįstami, bet ir bažnyčia. „Paskenduolėje“ – vienišos asmenybės konfliktas su savo aplinka, visuomene, nusistovėjusiomis gyvenimo normomis.^[3]

Nors XX a. pradžioje lietuvių literatūroje buvo sukurta nemažai kūrinių apie nelaimingas, paliktas, apviltas merginas, bet A. Vienuolis sukūrė meniškiausią šios temos kūrinį.^[5] „Paskenduolėje“ pateiktas išnaudojimo, kaimo bendruomenės narių žiaurumo, susvetimėjimo paveikslas. Autoriaus sugebėjimas tinkamai reprezentuoti bendražmogiškąsias problemas lėmė, jog Veronikos vardas šiuolaikinėje visuomenėje tapo folkloriniu personažu. Lietuvių mene ir kultūroje (literatūroje, kine), tautinėje sąmonėje nuolat interpretuojamas, tapęs atskaitos tašku, iki šios dienos lieka aktualus lietuvių visuomenėje.^[1]

Siužetas

Apsakymo siužetą grindžia kontrastas tarp pagrindinio personažo subjektyvių išgyvenimų ir objektyvios tikrovės, dramatiška įtampa. Pasakojimą autorius palydi realistiškais gamtovaizdžiais, gausiu palyginimų ir vaizdingų posakių arsenalu. Veikėjų jausenoms pavaizduoti pasirinktos gamtos detalės gali būti suvoktos ir kaip simboliai ar alegorijos. Gyvenimiška istorija pateikiama lyriškai ir poetiškai ne tik dėl vaizdžių gamtos aprašymų, bet ir dėl dėmesio smulkiems dalykams.^[1]

Be Veronikos, kiti „Paskenduolės“ personažai: Juozelis (ją suvedžiojęs mylimasis), Daktarka (kaimo žiniuonė), Motutė (mylima mama), Tėvas (žiaurus, negailestingas tėvas), Žąsioganė (daininga žąsų piemenė), Kaikaris (turtingas ūkininkas, samdinių šeimininkas), Kaikarienė (Kaikario žmona), Juozaponienė (dievobaiminga moteriškė), Anicokas (Kaikarių bernas), Kunigėlis (kamendorius), Klebonas (parapijos vyresnysis). Aprašoma istorija vyksta Šepečių sodžiuje, minimi Bukoniai, Paberžiai, Kovarskas, Ukmergė.

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Veiksmas vyksta tarp sekminių ir rugiapjūtės, kuomet dirbami svarbiausi žemės darbai. Pasakojimo pradžioje Veronika jau žino esanti nėščia. Ji yra našlaitė, tuo jos moteriška bėda didesnė. Tik sapne regi artimiausius žmones, kurie jau mirę (mama ir krikštamotė), ilgisi mylimojo Juozelio, ištrūkusio „už jūrų marių“. Ji giliai susikrimtusi: „Veronika, Veronika, kokia tau gėda, kokia laukia tavęs bėda!“ Abejoja, ką daryti toliau: bando išprovokuoti persileidimą, tikisi, kad ją palikęs Juozelis atsiųs pinigų ir pasikvies merginą pas save. Praeitą gyvenimą ji leido linksmai, rodė vikrumą, darbštumą, grožį, dalyvavo kaimo susibūrimuose ir „vakaruškose“. Dainininkė, audėja, šokėja, aplankoma ir „nuodėmingų“ minčių (ji buvo įsimylėjusi jaunąjį kunigėlį). Ji traukia vyrų akis, dėl to pelno kitų merginų pavydą.

Į Veronikos vidinius išgyvenimus bendruomenė neatsižvelgia, nesuteikia pagalbos ar patarimo, ją atstumia ir sykiu provokuoja dar didesnį dvasinį sugniužimą. Davatka Juozaponienė, į kurią pirmąją mergina kreipiasi pagalbos, ją apšaukia „paleistuve“, o vėliau ir visam kaimui išpasakoja apie Veronikos bėdą. Klebonui ji yra galvos skausmas, nes užtraukia visai parapijai nešlovę, todėl ne tik neduoda išrišimo, bet ir išvadina paskutiniais žodžiais („Paleistuve tu! K…va tu!“). Panašaus atsako ji susilaukia iš savo tėvo, įkūnijančio patriarchalinių santykių brutalumą (mušdavo žmoną, tai davė ir jai). Neužjaučiama ir šeimininkų Kaikarių, pas kuriuos tarnauja, kaimo jaunimo. Patyrusi nepakeliamą pažeminimą, Veronika ryžtasi savižudybei. Ji paskutinį kartą eina rugių lauku, aplanko kapinaites, sodiečių garbinamą pakelės šventąjį kryžių. Atstumta žmonių ir bažnyčios, tiki, kad ji dar su negimusiu kūdikiu bus priimta ir pagailėta „ten“. Veronika pasirenka mirtį ežerėlyje. Istorijos pabaigoje – net mirusios jos išsižadėjusių žmonių abejingumas: ant kranto ištraukta skenduolė gulėjo perdien ir pernakt, kol iš Ukmergės atvažiavo vyresnybė. „Niekas jos nei verkė, nei gailėjo, nei už jos dūšelę poterių...“^[1]^[5]

Atminimas

Aldona Liobytė ir Kazimiera Kymantaitė pagal šį kūrinį 1956 m. sukūrė spektaklį Akademiniame dramos teatre Vilniuje (rež. K. Kymantaitė). Spektaklis kelis kartus atnaujintas, 1957 m. pelnė LSSR valstybinę premiją.^[2]
Vitolis Baumilas sukūrė to paties pavadinimo operą (libreto aut. Irena Mikšytė ir Petras Keidošius, pastatyta Kauno muzikiniame teatre, rež. Henrikas Vancevičius, 1958 m., ir Estijos operos teatre).
1973 m. „Paskenduolės“ spektaklis sukurtas Lietuvos televizijoje (inscenizacijos aut. ir rež. Petras Bielskis ir K. Kymantaitė).^[2]
2009 m. pastatytas Giedriaus Kuprevičiaus 2 veiksmų miuziklas^[6] Klaipėdos muzikiniame teatre, išleistas studijinis albumas „Veronika“.
Paskenduolė Veronika siejama su rašytojo gimtuoju kaimu Ažuožeriais,^[7] kur dar sovietmečiu pakeliui į Karalienės liūną pastatytas stilizuotas Veronikos kryžius – ąžuolinis stogastulpis su pakabintais, vėjyje skambančiais varpeliais (aut. Juozas Šlivinskas, 1970).^[8] Vienas pirmųjų Lietuvoje paminkle įamžintų literatūros personažų.^[9]

Bibliografija

A. Vienuolis. Paskenduolė. – „Aušrinė“, nr. 3, Kuktos spaustuvė, 1913^[10]
Antanas Vienuolis. Paskenduolė. – Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962
Antanas Vienuolis. Paskenduolė. – „Vaga“, 1982
Antanas Vienuolis. Paskenduolė. – „Baltos lankos“, 1999
Loreta Mačianskaitė (sud.). Paskenduolė: Antano Vienuolio Paskenduolės tekstas ir kritikų straipsniai bei ištraukos iš mokslinių studijų. - Spauda, 2003 - ISBN 9955-475-40-4