Ornamentas (lot.ornamentum – papuošalas) – puošybinis elementas dailėje bei architektūroje, kelių besikartojančių geometrinių arba vaizdinių figūrų raštas.[1]
Ornamentų knygos pasirodė Vokietijoje jau XVI amžiuje.[2] Jose pateikti raštų pavyzdžiai tiko audimui, rankdarbiams, raštų spausdinimui ant medžiagos, knygų, akmens, medžio, metalo dirbinių puošybai. Ornamentais gražinti namų apyvokos daiktai, amatininkų gaminiai, ginklai, baldai, statinių vidus ir išorė, žmogaus kūnas (tatuiruotės). Kai kada turi simbolinę ar maginę reikšmę. Pagal motyvą būna geometrinis, augalinis, zoomorfinis, antropomorfinis, pagal komponavimo būdą – juostinis, centriškasis, ištisinis arba tinklinis, simetriškasis, asimetriškasis, pagal atlikimo techniką – pieštas, tapytas, austas, raižytas, lipdytas, kalstytas, pjaustytas, siuvinėtas, inkrustuotas.
Pvz., Lietuvos teritorijoje jau nuo IV-III tūkst. pr. m. e. ornamentais (kontūrinė raižyba) buvo dekoruojami buitiniai dirbiniai. Vienas ankstyviausių – raižytas geometrinis ornamentas. III-II tūkst. pr. m. e. keramikos dirbiniai buvo puošiami įspaustų duobučių, šukų, virvelių motyvų ornamentais, pirmaisiais amžiais po Kr. įvairūs metalo, kaulo dirbiniai, ginklai – dažniausiai raižytais arba įspaustais akučių, taškelių, kryžiukų motyvų ornamentais, simbolizuojančiais saulę, mėnulį. Iki I tūkst. vidurio turėjo maginę reikšmę, vėliau virto ir puošybos elementu.
Literatūra
Valdis Celms, „Baltų raštai ir ženklai: baltų pasaulio modelis: struktūra, vaizdiniai, simboliai“, Vilnius, Mintis, 2010 m. – ISBN 978-5-417-01001-9
