Vokiečių kraujo ir garbės apsaugos įstatymas (vok.Gesetz zum Schutze des deutschen Blutes und der deutschen Ehre) draudė žydų ir ne žydų vokiečių santuokas, kriminalizavo jų seksualinius santykius ir uždraudė žydams įdarbinti jaunesnes nei 45 m. vokietes moteris kambarinėmis.[1]
Reicho pilietybės įstatymas (vok.Reichsbürgergesetz) buvo skirtas nustatyti, kam taikomas pirmasis įstatymas. Vadovaujantis šiuo įstatymu, Vokietijos piliečiais galėjo būti tik „vokiško ar giminingo kraujo“ asmenys, o iš žydų, kaip rasės atstovų, buvo atimta Vokietijos pilietybė ir suteiktas „valstybės subjektų“ statusas. Šis įstatymas žydą apibrėžė kaip asmenį, turintį tris arba daugiau žydų tautybės senelius, įskaitant atsivertusius į krikščionybę ir tokių atsivertusiųjų vaikus bei anūkus.[1]
Įstatymų tekstas
Niurnbergo rasiniai įstatymai
Reicho pilietybės įstatymas
Vokiečių kraujo ir garbės apsaugos įstatymas
1935 m. rugsėjo 15 d. Reichstagas vienbalsiai priėmė du Niurnbergo įstatymus.[2] Vokiečių kraujo ir garbės apsaugos įstatymas draudė santuokas ir nesantuokinius santykius tarp žydų ir vokiečių, uždraudė įdarbinti jaunesnes nei 45 m. vokietes moteris kambarinėmis. Reicho pilietybės įstatymas skelbė, kad Reicho piliečiais gali būti tik „vokiško ar giminingo kraujo“ asmenys, o likusieji buvo priskirti „valstybės subjektams“, neturintiems pilietinių teisių.[3] Įstatymas skelbė, kad asmuo savo elgesiu „turi įrodyti, jog yra pasirengęs ir tinkamas ištikimai tarnauti vokiečių tautai ir Reichui“. Tai reiškė, kad iš politinių oponentų taip pat gali būti atimta Vokietijos pilietybė.[2] Šis įstatymas tapo priemone atimti iš žydų, romų ir kitų „nepageidaujamų asmenų“ teises ir pilietybę.[4]
Per ateinančius metus paskelbta dar 13 papildomų įstatymų, kurie dar labiau suvaržė žydų bendruomenę Vokietijoje.[5] Pavyzdžiui, žydų šeimoms nebuvo leista teikti paraiškų dėl subsidijų daugiavaikėms šeimoms, joms uždrausta sudaryti verslo sandorius su arijais.[6]
Vokiečių kraujo ir garbės apsaugos įstatymas
Suprantantis, kad vokiško kraujo grynumas yra esminė tolesnio vokiečių tautos egzistavimo sąlyga, ir įkvėptas nepalenkiamo ryžto visiems laikams užtikrinti vokiečių tautos egzistavimą, Reichstagas vienbalsiai priėmė šį įstatymą:
1 straipsnis
Santuokos tarp žydų ir vokiško ar giminingo kraujo piliečių yra draudžiamos. Santuokos negalioja, net jei jos sudarytos užsienyje, siekiant apeiti šį įstatymą.
Teisinį procesą dėl panaikinimo gali pradėti tik valstybės prokuroras.
2 straipsnis
Nesantuokiniai santykiai tarp žydų ir vokiško ar giminingo kraujo piliečių yra draudžiami.
3 straipsnis
Žydams draudžiama įdarbinti jaunesnes nei 45 m. vokiško ar giminingo kraujo moteris kambarinėmis.
4 straipsnis
Žydams draudžiama kelti Reicho ar nacionalinę vėliavą arba demonstruoti Reicho spalvas.
Kita vertus, jiems leidžiama demonstruoti žydų spalvas. Šios teisės įgyvendinimas yra saugomas valstybės.
5 straipsnis
Asmuo, pažeidęs 1 straipsnyje numatytą draudimą, bus baudžiamas sunkiųjų darbų kalėjimu.
Vyras, pažeidęs 2 straipsnyje numatytą draudimą, bus baudžiamas kalėjimu arba sunkiųjų darbų kalėjimu.
Asmuo, pažeidęs 3 ar 4 straipsnių nuostatas, bus baudžiamas sunkiųjų darbų kalėjimu iki vienerių metų arba bauda.
6 straipsnis
Reicho vidaus reikalų ministras, suderinęs su fiurerio pavaduotoju ir Reicho teisingumo ministru, išleis teisinius ir administracinius reglamentus, reikalingus šiam įstatymui įgyvendinti ir užbaigti.
7 straipsnis
Įstatymas įsigalioja kitą dieną po paskelbimo, išskyrus 3 straipsnį, kuris įsigalioja 1936 m. sausio 1 d.
Reicho pilietybės įstatymas
Reichstagas vienbalsiai priėmė šį įstatymą:
1 straipsnis
Valstybės subjektas yra asmuo, kuris naudojasi Vokietijos Reicho apsauga ir dėl to turi konkrečių įsipareigojimų.
Valstybės subjekto statusas įgyjamas pagal Reicho ir Reicho pilietybės įstatymo nuostatas.
2 straipsnis
Reicho pilietis yra valstybės subjektas, turintis vokiško ar giminingo kraujo, ir savo elgesiu įrodantis, kad yra pasirengęs ir tinkamas ištikimai tarnauti Vokietijos žmonėms ir Reichui.
Reicho pilietis yra vienintelis visų politinių teisių turėtojas pagal įstatymą.
3 straipsnis
Reicho vidaus reikalų ministras, suderinęs su fiurerio pavaduotoju, išleis teisinius ir administracinius įsakymus, reikalingus šiam įstatymui įgyvendinti ir užbaigti.
„Mišrūnas“ laikomas žydu, jei priklauso žydų religinei bendruomenei.
1935 m. rugsėjo 15 d.
„Mišrūnas“ laikomas žydu, jei yra vedęs žydę / ištekėjusi už žydo. Jų vaikai bus laikomi žydais.
1935 m. rugsėjo 17 d.
Mišrios rasės vaikas, gimęs santuokoje su žydu po 1935 m. rugsėjo 17 d., yra priskiriamas žydams. Asmenys, gimę santuokose, sudarytose iki 1935 m. rugsėjo 17 d., vis tiek klasifikuojami kaip „mišrūnai“.
1936 m. liepos 31 d.
Mišrios rasės vaikas, gimęs po 1936 m. liepos 31 d. dėl nesantuokinių santykių su žydu, yra priskiriamas žydams.