Nerijos fortas kitaip dar Kopgalio tvirtovė – gynybiniai įtvirtinimai Smiltynės smaigalyje, Kopgalyje. Tai vienintelis išlikęs toks XIX a. antros pusės Prūsijos karinio paveldo objektas Lietuvoje. Šiuo metu jame įsikūręs Lietuvos jūrų muziejus. Pradėtas statyti 1865 m. Iki 1897 m. buvo karinis objektas, vėliau perduotas civilinėms reikmėms. 1939 m. Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą forte vėl įsikūrė kariškiai, o besitraukdami 1945 m. jį išsprogdino. Po 1975–1979 m. vykusios restauracijos fortas pritaikytas muziejaus reikmėms. Lankytojai gali apžiūrėti buvusius amunicijos sandėlius, parako saugyklas, poternas ir kaponierius. Aikštelėse, kur anksčiau stovėjo pabūklai eksponuojami inkarai. Centrinis forto pastatas, redutas, buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metu ir atstatytas restauruojant fortą.[1]
Istorija
Pradinį forto, tuo metu, tik blokhauzo, projektą 1782 m. parengė Memelio uosto statybos inspektorius Samuelis Lilienhtalis. Jis turėjo užtikrinti prieigų į uostą gynybą. Parengiamuosius darbus nutraukė 1801 m. uragano sukeltas potvynis. 1809–1811 m. Kopgalyje buvo pastatyti pirmieji gynybiniai įrenginiai. Buvo supiltas keturkampio plano pylimas, vėliau buvo išplėstas ir paverstas artilerijos redutu. Blokhauzą sudarė sutvirtinti pylimai su grioviu. Buvo apginkluotas lauko artilerijos pabūklais. Po 1812 m. jis buvo apleistas ir po kelių dešimtmečių sunyko.
1865 m. forte vėl prasidėjo statybos. Pirmiausia buvo pastatytas redutas – apvalus statinys pritaikytas gyventi karinei įgulai ir gintis. Aplink jį buvo iškastas griovys. Vėliau pastatyti tuneliai – poteros su kanonieriais, amunicijos sandėliai. Dar nespėjus įrengti buvo apginkluotas pabūklais. Dar vėliau aplink visą forto teritoriją buvo iškastas griovys – fosa ir virš anksčiau pastatytų patalpų supiltas didžiulis pylimas. Statybų metu buvo nukasta didelė kalva Kopgalyje. Statybos darbai tęsėsi iki 1873 m.
Iki 1897 m. Nerijos fortas buvo Klaipėdos gynybinių įtvirtinimų dalis. Buvo kelis kartus modernizuojamas: 1873–1875 m., 1877–1887 m. ir 1889–1890 m. Forte buvo įrengtas telegrafas palaikantis ryšį su vadovybe kitoje Kuršių marių pusėje. Ant pylimo buvo įrengtos aikštelės su aštuoniais toliašaudžiais pabūklais. Marių pakrantėje buvo įrengtas nedidelis uostelis.
1897 m. fortas perduotas civiliams. Buvusiais amunicijos sandėliais naudojosi Klaipėdos uosto direkcija. Redute apsigyveno darbininkai ir tarnautojai. 1905 m. ant vakarinio pylimo buvo įrengtas semaforas. 1934 m. forto gynybinį griovį (fosą) sujungė su mariomis ir jame buvo įrengtas nedidelis uostelis, kuriame buvo laikomos jachtos, policijos laivai, žvejų valtys. Forto patalpomis naudojosi ir jūrų skautai bei jūreivystę studijuojantys Kauno aukštesniosios technikos mokyklos moksleiviai.
Kareiviai į fortą grįžo 1939 m. kai Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Lietuvos nacistinės Vokietijos. Jame buvo įrengti priešlėktuvinės gynybos tarnybos amunicijos sandėliai. 1943–1944 m. fortas, kartu su kitais jūros pakrantėje įrengtais įtvirtinimais gynė uostą nuo jūrų ir oro atakų. 1944 m. fortas nukentėjo nuo sprogimo, o 1945 m. vokiečių kariai atsitraukdami jį užminavo ir bandė susprogdinti, bet nesėkmingai.
1945–1975 m. visoje Kuršių nerijos šiaurinėje dalyje buvo uždara pasienio zona. Patekimą į ją kontroliavo sovietų kariškiai. Kai kurios žinybos naudojosi apleistomis forto patalpomis. 1973–1979 m. fortas buvo restauruotas, pašalinta daugybė sprogmenų. 1979 m. forte atidarytas Klaipėdos jūrų muziejus ir akvariumas, dabar – Lietuvos jūrų muziejus.
