Neoekspresionistinė architektūra susiformavo po II pasaulinio karo kaip priešprieša asketiškam, monotoniškam ir racionaliam funkcionalizmui. Neoekspresionizmas susijęs su kitomis architektūros kryptimis: organine architektūra, brutalizmu, metabolizmu, iš dalies su neoklasicizmu.
Pastatai unikalūs, asimetriški, netaisyklingi, dinamiški, sudėtingo plano. Naudojamos metalinės, plonasienio gelžbetonio konstrukcijos, leidusios įgyvendinti bet kokią formą.
Neoekspresionizmas skirstomas į pozityvųjį ir negatyvųjį neoekspresionizmą.
Pozityvusis neoekspresionizmas – teikiama pirmenybė formai, siekiama funkcijos, konstrukcijos ir formos tarpusavio harmonijos.
Negatyvusis neoekspresionizmas – dėl išorinės formos nukrypstama manieringumą, ekstravagantiškumą, nepaisoma pastato paskirties.
