Naujosios Gvinėjos centrinis kalnagūbris (angl. New Guinea Highlands, Central Range, indonez. Pegunungan Tengah) – kalnų grandinė, besidriekianti iš rytų į vakarus per Naujosios Gvinėjos salą. Susidaręs ties Australijos, Maokės, Vudlarko ir Paukščio Galvos pusiasalio tektoninių plokščių sandūra. Driekiasi iš rytų į vakarus 1900 km, plotis iki 165 km. Aukštis siekia 4884 m (Džajos kalnas).
Rytinę kalnagūbrio dalį sudaro Oveno Stenlio kalnagūbris, besidriekiantis per Papua pusiasalį (aukštis iki 4038 m, Viktorijos k.), toliau – Arturo Gordono, Alberto Viktoro kalnagūbriai, Bismarko kalnagūbris (aukštis iki 4509 m, Vilhelmo k.), Viktoro Emanuelio kalnagūbris. Centrinėje masyvo dalyje iškilę Žvaigždžių kalnai (aukštis iki 4760 m, Mandalos k.). Vakarinėje dalyje (Irian Džajoje) iškilę Maokės kalnai, sudaryti iš Džajavidžajos ir Sudirmano kalnagūbrių. Tai aukščiausia Naujosios Gvinėjos centrinio kalnagūbrio dalis – nors yra šalia pusiaujo, kalnų viršūnes čia dengia ledynai. Pačiuose vakaruose grandinė per Veilando kalnus skaidosi į atskirus kalnų masyvus, besidriekiančius per Paukščio Galvos ir Bomberajaus pusiasalius.
Tarpukalnių slėniai derlingi, tankiai apgyvendinti. Žemdirbystė kalnuose pradėta plėtoti maždaug prieš 10 000 metų. Europiečiai šias atokias vietas pasiekė tik XX a. 4-ajame dešimtmetyje.[1] Kalnuose išgaunamas auksas, vario rūda, nafta, gamtinės dujos.
Kalnų šlaituose auga Centrinio kalnagūbrio drėgnieji kalnų miškai (veši kašteniai, ąžuolūnai, alyvūnai, araukarijos, notofagai, podokarpai). Aukštikalnėse – Centrinio kalnagūbrio subalpinės pievos su rododendrų, šilauogių, dvoklių, miegūnių krūmokšniais, taurėpaparčiais, žolėmis.[2][3]
Šaltiniai
.jpg)
.JPG)
