Gali būti, kad NGC 7000 ūką 1786 m. spalio 24 d. atrado William Herschel. Neabejotinai šį ūką atrado John Herschel (kažkada iki 1833 m.). 1890 m. gruodžio 12 d. Max Wolf pirmasis ūką nutofografavo.[2] Šiaurės Amerikos ūku pramintas dėl į šį kontinentą panašios formos. Objekto danguje užimamas plotas yra daugiau kaip triskart didesnis nei Mėnulio pilnaties.[1]
Šį emisinį ūką sudarančius dujų debesis jonizuoja gretima žvaigždė. Spinduliuodamos energiją, dujos švyti. Spalva priklauso nuo ūko cheminės sandaros. NGC 7000 ūke dominuoja vandeniliui būdinga rausva spalva.[1]
Šiaurės vakarinėje ūko dalyje atrastas NGC 6989 padrikasis spiečius (jį 1790 m. rugsėjo 11 d. aptiko William Herschel), šiaurinėje dalyje esama jauno padrikojo spiečiaus NGC 6996 (jį aptiko John Herschel kažkada iki 1833 m.), o į vakarus nuo ūko esama jauno padrikojo spiečiaus NGC 6997 (jį aptiko William Herschel 1786 m. spalio 24 d.). Šis spiečius veikiausiai susidarė iš to paties tarpžvaigždinio debesies.[2]
NGC 7000 ūkas neatrodo itin ryškus, nes jį užgožia Paukščių Takas. Nors šį ūką galima įžvelgti pro žiūronus ar nedidelį teleskopą, jis teatrodo kaip nežymus pašviesėjimas. Teigiama, kad Šiaurės pusrutulyje palankiausias metas stebėti šį ūką yra rudenį, o Pietų pusrutulyje – pavasarį.[1]
