Mėlynasis banginis (Balaenoptera musculus) – raukšlėtųjų banginių (Balaenopteridae) šeimos žinduolis.
Sandara
Greta universiteto sumontuotas skeletas
Mėlynasis banginis užauga iki 33 m ilgio ir 150 tonų. Tai didžiausias žinomas kada nors Žemės istorijoje egzistavęs gyvūnas (didžiausi dinozaurai užaugdavo iki 90 tonų)[2]. Išnykusi milžiniška žuvis Leedsichthys galbūt pasiekdavo šio banginio dydį, tačiau apie ją labai mažai žinoma.[3]
Skirtinigai nuo gana „kresno“ sudėjimo smulkesnių banginiu, kūnas lieknas. Oda šviesiai pilkos spalvos su melsvu atspalviu, turi šiek tiek plaukų. Suaugusio banginio burnoje būna apie 300 maždaug metro ilgio raginių juostelių (banginio ūsų). Jie padeda košti vandenį ir sudaryti daugiausia iš keratino, panašiai kaip ir žmonių plaukai bei nagai.[4] Ryklė gana siaura, banginis negali praryti nieko didesnio nei pliažo kamuolys.[5] Smegenys kaip tokiam dideliam gyvūnui palyginti mažos (apie 7 kg).[6]
Užpakalinėje kūno dalyje, prie uodegos, yra mažas nugaros pelekas. Trumpą laiką gali pasiekti iki 50 km/h greitį tačiau paprastai plaukia maždaug 20 km/h greičiu.
Ekologija
Maitinasi smulkiais vėžiagyviais, kurių gali suėsti daugiau kaip 6 tonas. Prieš gimdant mėlynieji banginiai migruoja į šiltesnius vandenis. Gimęs jauniklis yra 7 m ilgio ir sveria 2,5 tonos – tiek, kiek visiškai užaugęs begemotas.[7] Jauniklis žindomas 6-8 mėnesius, per dieną išgeria apie 400 litrų pieno. Mėlynieji banginiai gyvena pavieniui, poromis arba motinos kartu su jaunikliais. Jie nekuria didelių bendruomenių, sutinkamų kitose bangininių rūšyse. Manoma, kad gali gyventi iki 80 metų (vėliausiai tas pats banginis buvo stebėtas po 34 metų). Gamtoje vienintelis jų priešas yra orka, kurios paliktų randų aptinkama banginių kūnuose. Kaip dažnai orkoms pavyksta įveikti banginį, nėra žinoma.
Garsai
Mėlynieji banginiai skleidžia žmogui girdimus garsus, kurie neretai susideda iš keleto „natų“. Tiksli šių garsų paskirtis nėra žinoma, tai gali būti bendravimo signalai.
Garso įrašai
Atlanto vandenynas
Ramusis vandenynas
šiaurės rytai
vakarai
pietūs
Medžioklė ir išnaikinimas
Dėl dydžio, greičio ir todėl, kad užmuštas nuskęsta, mėlynąjį banginį sėkmingai sumedžioti daug sunkiau nei mažesnes rūšis. Pirmiesiems banginiautojams tai retai pavykdavo. Jie daug labiau mėgo medžioti mažesnius ir lėtesnius tikruosius banginius. Tačiau pradėjus naudoti garo mašinomis varomus laivus ir paraku užtaisomas harpūnines patrankas sėkmės galimybės labai padidėjo; 1930–31 metų sezoną vien Arktikos srityje buvo sumedžioti 29 400 banginiai. Pirmieji apribojimai įvesti 1946 metais, visiškai liautasi medžioti 1970 m. Šiuo metu mėlynieji banginiai yra labai išnaikinti, todėl saugomi. Išlikę ne daugiau nei 0,15 % pradinės populiacijos.
