Po sukilimo, Seiva Gendži (Minamoto klanas) suskilo. Joritomo senelis, Minamoto no Tamejošis, Seiva Gendži lyderis. susivienijo su atsistatydinusiu imperatoriumi Sutoku. Jo sūnus, Jošitomas prisijungė prie buvusio imperatoriaus Tobos, Go-Širakavos ir Kijomorio. Galiausiai, pilietinį karą laimėjo Go-Širakavos grupuotė, tuo užtikrindama Jošitomo ir Kijomori pergalę. Sutoku buvo priskirtas namų areštas, o Jorinaga, mirtinai sužalotas mūšio metu. Tamejošis, po daugybės maldavimų, nužudytas.[5] Nepaisant to, Go-Širakava ir Kijomoris buvo negailestingi, o Jošitomas tapo Minamoto klano galva (vadovas), klano įpėdiniu paskirdamas Joritomą [6].
1159 m. prasidėjo Heidži sukilimas. Kijomoris palaikė imperatorių Nidžio, kuris buvo Go-Širakavos sūnus. Sukilimo metu Kijomoris buvo palaikomas Fudživara no Mičinorio (dar žinomo kaip Šinzei), tuo tarpu Jošitomas palaikė buvusį imperatorių Go-Širakavą ir seną sąjungininką Fudživara no Nobujorio. Buvusio imperatoriaus Go-Širakavos ir Šinzei rūmai buvo sudeginti.[13] Šinzei buvo sugautas ir jam buvo nukirsdinta galva.[14] Nepaisant to, Minamoto nebuvo gerai pasiruošę, taip Taira klanas užėmė Kiotą[15][16].
Dėl šių padarinių Minamoto klanui ir jo sąjungininkams buvo taikomi griežti terminai. Fudživara no Mičinoris ir Fudživara no Tadamičis buvo nužudyti, o buvusio imperatoriaus rūmai buvo sudeginti Taira klano. Tuo tarpu, Jošitomas pabėgo iš sostinės, tuo metu, kai Taira įžengė į ją (1160 m.), vėliau buvo išduotas ir nužudytas vasalo Ovaryje. Joritomas, naujasis Minamoto valdytojas, buvo ištremtas į Hirugašimą, salą Idzu žemėje, kuri tuo metu priklausanti Hodžio klanui. Kijomori ir Taira klanai buvo neginčijami Japonijos valdovai. Kijomori nenužudė Joritomo dėl jo pamotės, ponios Ikenozeni, maldavimų. Joritomo įbrolis Minamoto no Norijoris taip pat buvo ištremtas, kuomet Minamoto no Jošitsune – kitas įbrolis – buvo perduotas vienuolių globai. Kiti broliai buvo nužudyti[17].
Joritomas užaugo tremtyje. Taira stebėjo kiekvieną Joritomo žingsnį, nuo pat įžengimo į Idzu. Tačiau viso gyvenimo Idzu saloje jis nepraleido. Laikui bėgant buvo išsiaiškinta, jog Joritomas apvaisino savo įkalintojo, Ito Sukečiko, dukrą. Už tai pasipiktinęs tėvas išvijo Joritomą iš Idzu salos. [18] Po ilgų klaidžiojimų Joritomas 1179 m. prisijungė prie Hodžio klano, vadovaujamo Hodžio Tokimasos. Joritomas vedė Tokimasos dukrą, Hodžio Masako. Tuo pat metu, artimų draugų dėka, jam buvo pranešama apie Kiote vykstančius veiksmus, kurie nebuvo stabilūs. Greitu metu Joritomo tremtis atėjo į pabaigą[19].
1180 m. princas Močihitas, imperatoriaus Go-Širakavos sūnus, pažemintas Tairos, kurie užtarė, jog jo sūnėnas, imperatorius Antoku (kuris buvo pusiau Taira) turi gauti sostą [20]Archyvuota kopija 2017-11-21 iš Wayback Machine projekto., Sušaukė Minamoto klaną sukilimui prieš Tairą. Joritomas nusprendė prisijungti, ypač po išaugusių nesutarimų tarp Minamoto ir Tairos klanų, po Minamoto no Jorimaso mirties [21].
Joritomas pasiskyrė save teisėtu Minamoto klano įpėdiniu [22]. Hodžio klano suteikta finansine pagalba įkūrė sostinę Kamakuros rytuose. Ne visi Minamotos laikė jį teisėtu įpėdiniu. Jo dėdė, Minamoto no Jukije ir jo pusbrolis Minamoto no Jošinakas susivienijo (sukilo) prieš jį.
1180 m. rugsėjį, Joritomas buvo nugalėtas Išibašijamos mūšyje, jo pirmasis didis mūšis, kuomet Oba Kagečikas sukėlė greitą naktinę ataką. Pralaimėjas mūšį prieš Heike klaną, Joritomas pasitraukė į Hakonės kalnus, Jugivaroje, vėliau pabėgo nuo Minazuru-ivos į Ava (šių dienų pietų Čiba). Joritomas, kelerius mėnesius praleido ruošdamas naują armiją ir stiprindamas savo galias[23].
1181 m. Taira no Kijomoris mirė ir Tairos klano valdymą perėmė Taira no Munemoris. Minamoris vadovavosi žymiai agresyvesne politika, kovose prieš Minamoto. Munemoris, Genpei kare, Minamoto bazes užpuolė iš Kioto. Nepaisant to, Joritomas buvo saugojamas Kamakuroje. Jo įbroliai, Minamoto no Jošitsune ir Minamoto no Norijoris nugalėjo Taira [24], keliuose svarbiuose mūšiuose, bet jie negalėjo sustabdyti Joritomo varžovo, Minamoto no Jošinakos, nuo įžengimo į Kiotą (1183) ir Taira nuvijimo į pietus. Taira pasiėmė imperatorių Antoku kartu. 1184 m. Imperatorius Antoku, Minamoto, buvo nuverstas nuo sosto ir jo vietą užėmė naujasis imperatorius, imperatorius Go-Tobas[25].
Nuo 1181 iki 1184 m. de facto paliaubose kartu su teisme vadovaujama Taira, davė laiko Joritomui sukurti savo administraciją, centralizuotą jo karinę būstine, kurią įkūrė Kamakuroje. 1185 m. jam galiausiai pavyko nugalėti savo pusbrolį, kurio siekis buvo nuversti Joritomą ir perimti klano bei Taira valdžią, kuri patyrė skaudų pralaimėjimą Dan-no-ura mūšyje[26][27]. Dėka šių pasekmių Joritomas valdė didžiąją dalį šalies ir įkūrė samurajų rūmus, kur rinkosi elitiniai kariai, šalia to jis įkūrė pirmąjį Bakufu (šiogūnatą), Kamakuroje. Taip pat atsimindamas praeities įvykius, pasistengė, jog nei vienas iš Heike klano išgyventų [28]Archyvuota kopija 2017-11-07 iš Wayback Machine projekto.. Ši Joritomo pergalė pažymi feodalinę Japonijos erą, kuri tęsėsi iki 19 a. vidurio. Šiam amžiui buvo būdinga idealizuoti meilė romanai, šiudo. Joritomas praktikavosi šiudo su Jošinao, jauna, Imperatoriškosios apsaugos, tarnautoja [29].
Palikimas
Minamoto no Joritomas, įkūrėjas ir pirmasis šiogūnas, Kamakuros laikotarpiu. 1185 m. gruodį, imperatorius Go-Hirakavas suteikė jam autoritetą rinkti komisinius mokesčius ir įsteigti žemvaldžių (šugo) bei ukvedžių (džito) pareigas, per visą Japoniją[30]Archyvuota kopija 2017-11-21 iš Wayback Machine projekto.[31]. 1192 m. Jis turėjo aukščiausią galia tarp Japonijos karinių pajėgų[32]Archyvuota kopija 2017-11-07 iš Wayback Machine projekto.. Jis sugebėjo valdyti nesunaikinant imperatoriaus pozicijos. Tačiau Joritomas izoliavo imperatorių, kas vėliau perėjo į šiandieninę Japonijos visuomenę[33]. Imperatorius tampa tik simboliu.
Minamoto no Joritomo sukurta karinė sistema gyvavo daugiau nei 700 metų[34]. Iki pat Meidži laikotarpio Jis sukūrė nepriklausomą karinę sistemą, kurią galėjo valdyti be jokių įsikišimų iš aplinkinių politikų. Joritomo įsakymu, kiekviena provincija turėjo po regioninį valdytoją, kuriems, už jų nuopelnus ir sunkų darbą buvo dovanota žemės sklypas. Joritomas taip pat paskyrė ūkvedžių postus, kurie prižiūrėjo dvarus, jiems buvo atlyginama tam tikra pinigų suma.
Joritomo samurajaus sistema padarė ilgaamžę įtaką šių dienų policijos pareigoms. Samurajai ir policijos pareigūnai priimdavo įsakymus. Turėjo galios visuomenėje ir ne tik, turėjo ginklus. Siekė šlovės mūšiuose. Naudojo smurtą ir kovodavo už tam tikrą atlygį. Samurajai ir policijos pareigūnai atrodė panašiai, taip pat nešiojo šarvus arba kitokius apsauginius drabužius. Tai buvo perduota ir dabartiniams laikams[35].
Po Joritomo mirties, Kamakuroje, valdžią į savo rankas perėmė jo žmonos šeima, Hodžio klanas[36]. Išlaikydami valdžią Šiogūnate iki 1333 m. nauju pavadinimu, šiken (šiogun regentas)[37].
Minamoto no Joritomas įvedė dzenbudizmą, kaip pagrindinę religija su mintimi, jog Japonija būtų rami ir taiki šalis gyventi. Būdamas mažas ji daug laiko praleido budistinėse šventykloje ir manė, jog gyvenimas turi būti disciplinuotas. Jis taip pat įkūrė dzenbudistines šventyklas žmonės, kurie galėtų medituoti ir mokytis apie budizmą ir jo svarbą[38][39].
Gorinto (akmeninė padoga), tradiciškai tikima, jog tai yra Joritomo kapas yra prižiūrimas iki šių dienų. Greta su Širahata šventykla, tarp kurių esantis atstumas, kaip yra teigiam, jog ten buvo įsikūręs, taip vadinamas, Okura bakufu, Joritomo šogunato administracinė valdžios įstaiga[40].
Joritomo laikų Bakufu
Vėlyvojo Heiano laikotarpiu, Minamoto no Jošinakui buvo pavadintas sei-i taišiogun, po to, kai jis įžengė į Kiotą, Genpei karo metu. Vardu ilgai neteko didžiuotis, kuomet buvo nužudytas savo pusbrolio, Minamoto no Jošitsunės. Po Jošinaku nužudymo, Jošitsunė padėjo savo įbroliui, Minamoto no Jorimotui, pavergti savo varžovus, bet buvo išduotas ir nužudytas[41].
1185 m. nugalėjus Taira klaną, Minamoto no Joritomas pavergė bei sujungė didelę Japonijos žemių teritoriją įkūrė feodalinę valdžios sistemą ir pasiskelbė pirmojo bakufu, pirmuoju šiogūnu, Kamakuros šiogūnate. Bakufu terminas reiškia „ofisas palapinėje“ arba „lauko būstinė“ turint omenyje generolo būstinę arba administraciją, mūšio lauke, kas reiškia jog ši valdymo forma originaliai turėjo būti laikina. Tuo tarpu Šiogun – karinis rangas ir istorinis pavadinimas, feodaliniam administratoriui, kuris tarnavo kaip imperatoriaus pavaduotojas, kariniams reikalams bei faktinis Japonijos valdytojas nuo 12 iki 19 amžiaus. Minamoto no Joritomui buvo suteiktas sei-i taišiogun (didysis generolas, kuris sujungė rytinę barikadą)[42]. Šiogūnatas politinę šalies kontrolę[43].
Šiogūnatas, kaip karinė administracinė sistema buvo įkurta Minamoto no Yoritomo po 1185 metu ir buvo žinoma kaip Bakufu, pažodžiui reiškiantį „kariuomenės būstinė“. Kiote imperatoriškasis teismas egzistavo, tačiau efektyvūs nuosprendžiai, jėga ir visas administravimas buvo kontroliuojamas Šiogūnų. Imperatoriaus pozicija bakufu sistemoje buvo šiek tiek neįprasta. Jis buvo izoliuotas nuo išorinio pasaulio, keliais patarėjų sluoksniais, bet vis tiek galėjo įsakyti bakufu nariams, kurie imperatoriaus įsakymus privalėjo vykdyti. Tačiau bakufu dažniausiai pasinaudodavo savo karinėmis privilegijomis taip priversdami imperatorių tylėti[44].
Po Joritomo mirties (1199 m.) Minamoto klaną pakeitė Hodžio klanas (Joritomo žmonos giminė), kurie toliau kontroliavo bakufu[45].
Šaltiniai
Frederic, L., 2002., Japan Encyclopedia: Minamoto no Yoshitomo. Harvard University Press. [46]
Park, L., Love, T., 2009., The Japanese Samurai. Ancient and medieval people. Marshall Cavendish. [47]
Deal, W. D., 2005., Handbook to Life in Medieval and Early Modern Japan. Oxford University Press. [48]
